Pasyvi agresija: kaip atpažinti paslėptą pyktį?

Ne visada pyktis pasireiškia riksmais, barniais ar atvira kova. Kartais jis pasirodo tyliai: per ironiją, vėlavimą, užsitęsusią tylą, sarkazmą ar subtilius „įgėlimus“. Tokia netiesioginė pykčio išraiška vadinama pasyvia agresija. Iš pirmo žvilgsnio ji gali atrodyti menka ar net nekalta, tačiau ilgainiui pasyvi agresija ardo pasitikėjimą, kelia nesaugumą santykiuose ir palieka daug neatsakytų klausimų.

Ši paslėpto pykčio forma dažnai yra nesąmoninga, žmogus pats gali nesuprasti, kad taip elgiasi. Dažnai tai būna išmoktas būdas „apsaugoti“ save, kai tiesioginis pykčio rodymas atrodė pavojingas ar nepriimtinas. Tačiau vietoje to, kad kurtų saugumą, pasyvi agresija paprastai didina a atotrūkį tarp žmonių. Atpažinti pasyvią agresiją, tai yra pirmas žingsnis į gilesnį savęs supratimą ir sveikesnius santykius.

Paslėptas pyktis. Pasyvi agresija.

Kas yra pasyvi agresija?

Pasyvi agresija – tai netiesioginė pykčio išraiška, kai žmogus vengia atvirai parodyti, kas jį žeidžia ar pykdo, tačiau vis tiek išreiškia nepasitenkinimą. Ji dažnai atrodo kaip tylus protestas, užmaskuota kritika ar subtilus priešiškumas.

Skirtingai nei atvira agresija, kurioje pyktis reiškiamas tiesiogiai (pavyzdžiui, pakeltu tonu ar konflikto eskalacija), pasyvi agresija pasireiškia „po kauke“. Ji gali atrodyti kaip ironija, nuolatinis vėlavimas, užmiršti pažadai, santykių vengimas ar sarkazmas. Iš šalies tai gali būti sunkiai atpažįstama, tačiau santykiuose ji kuria įtampą, nes žinutė dažniausiai būna prieštaringa: žodžiai gali skambėti nekaltai, bet tonas ar elgesys pasako visai ką kitą.

Ši paslėpto pykčio forma dažnai išmokstama dar vaikystėje, kai atviras pykčio rodymas buvo baudžiamas arba laikytas netinkamu. Tada žmogus suaugęs nesąmoningai renkasi „saugų“ būdą pykti. Ne sakyti tiesiai, o parodyti jį aplinkeliais.

Kodėl žmonės slepia pyktį?

Dauguma žmonių nesirenka pasyvios agresijos sąmoningai. Tai labiau ilgų patirčių, santykių dinamikos ir išmokto elgesio rezultatas, kai tai tampa išmoktu būdu tvarkytis su pyktį keliančiomis situacijomis. Štai kelios priežastys, kodėl pyktis neretai pasirodo netiesiogiai, o ne atviru žodžiu.:

1. Vaikystės patirtys yra vienas iš svarbių priežasčių. Jei augant buvo girdima, kad „pykti negražu“ arba už pykčio parodymą tekdavo sulaukti bausmės, vaikas išmoksta slėpti pykčio emociją. O suaugus šis įgūdis, būdas parodyti pykti, tampa automatinis. Iš pasamonės žmogus nebenori rizikuoti būti atstumtas ar kritikuojamas, todėl pyktį nukreipia netiesiogiai.

2. Kai kurie žmonės tiki, kad jei išreikš pyktį atvirai, juos paliks, atstums ar nesupras. Baimė prarasti santykius skatina rinktis „saugesnį“ variantą, tylą, ironiją ar užuominas.

3. Prie to dažnai prisideda ir nepasitikėjimas savimi. Kai žmogui sunku aiškiai įvardyti savo poreikius ar ribas, pyktis tampa vieninteliu būdu juos parodyti. Tačiau vietoje atviro pokalbio jis išlenda kaip pasyvi agresija – tylus signalas, kad kažkas ne taip.

4. Pasyvi agresija neretai kyla ir iš noro neprarasti kontrolės. Žmogus gali išoriškai nusileisti ar pritarti, tačiau viduje jaučia pasipriešinimą ir jį išreiškia aplinkeliais. Tokiu būdu išvengiama atviro konflikto, bet kartu siunčiama žinutė: „aš vis tiek nebūsiu visiškai paklusnus (-i)“.

Taigi, pasyvi agresija dažnai yra ne bloga valia, o nesąmoningas bandymas apsaugoti save. Tik deja, ji retai sukuria tikrą saugumą.

Kaip pasyvi agresija pasireiškia kasdienybėje?

Pasyvi agresija dažniausiai nepastebima iš karto, ji maskuojasi kasdienėse situacijose, todėl lengva pamanyti, kad tai tik smulkmenos. Tačiau, kai toks elgesys kartojasi dažnai, santykiuose atsiranda vis daugiau įtampos. Tai gali būti užsitęsusi tyla po konflikto, vėlavimai į susitikimus ar nuolatinis „užmiršimas“ padaryti tai, kas buvo žadėta. Kartais ji pasirodo kaip ironija ar sarkazmas – išoriškai tai atrodo kaip juokas, bet iš tiesų slepia pyktį ir nusivylimą.

Darbo aplinkoje pasyvi agresija gali pasireikšti atidėliojimu, neaiškiais atsakymais ar noro bendradarbiauti stoka. Pavyzdžiui, kolega formaliai sutinka su užduotimi, bet vis randa priežasčių jos neatlikti laiku. Išoriškai lyg nieko nevyksta, tačiau viduje kaupiasi įtampa ir nepasitenkinimas.

Pasyvi agresija, kad ir kokia smulki ji atrodytų, iš tikrųjų yra užslėpta žinutė: „Aš pykstu, bet negaliu tau to pasakyti tiesiai.“

Draugystėje pasyvi agresija dažnai pasirodo kaip subtilūs komentarai ar užslėpta kritika. Vietoje tiesioginio pasakymo „man nepatiko, ką padarei“, pasigirsta pastabos su pašaipos prieskoniu. Toks bendravimas sukuria nejaukumą, žodžiai lyg nekalti, bet viduje jaučiasi, kad slypi daugiau.

Kuo pavojinga pasyvi agresija?

Iš pirmo žvilgsnio pasyvi agresija gali atrodyti mažiau grėsminga nei atviras pyktis, juk nėra rėkimo ar atviros konfrontacijos. Tačiau būtent jos netiesioginis pobūdis daro ją tokia žalinga.

Pasyvi agresija kuria nuolatinę įtampą santykiuose. Kai žodžiai ir elgesys prieštarauja vieni kitiems, kitas žmogus ima jaustis nesaugiai, nebeaišku, ką iš tikrųjų reiškia pasakyta ar padaryta. Ilgainiui tai ardo pasitikėjimą: atrodo, kad tarp dviejų žmonių visada lieka neįvardytas, paslėptas sluoksnis.

Psichologas John Gottman, tyrinėjęs porų santykius, sarkazmą ir panieką įvardiją, kaip vienais iš „keturių apokalipsės raitelių“, tai yra elgesio modelių, labiausiai griaunančių santykius. Kai pyktis pasireiškia pašaipomis ar subtiliais įgėlimais, partneriai ne tik tolsta vienas nuo kito, bet ir ima jaustis menkinami. Toks bendravimas palieka gilias emocines žaizdas.

Be to, pasyvi agresija neleidžia išspręsti konflikto. Užuot atvirai kalbėjus apie jausmus ar poreikius, pyktis lieka užslėptas, o problema neišspręsta. Dėl to nusivylimas tik kaupiasi, kol tampa dar sunkiau pasitikėti vienas kitu ar rasti sprendimą.

Galiausiai, nuolatinė pasyvi agresija gali kenkti ir pačiam žmogui, kuris ją naudoja. Užslėptas pyktis virsta nuolatine vidine įtampa, nerimu ar net fiziniais simptomais.

Kaip atpažinti pasyvios agresijos požymius?

Pasyvi agresija retai pasirodo tiesiogiai, todėl ją dažnai sunku atpažinti tiek kituose, tiek savyje. Tačiau yra keli ženklai, kurie gali padėti pastebėti šį paslėptą pyktį:

1. Kūno kalba ir tonas. Žmogus gali sakyti „viskas gerai“, bet jo balsas šaltas, akys vengia kontakto, o kūnas įsitempęs, suspausti kumščiai, žandikaulis įtemptas. Tokie prieštaravimai tarp žodžių ir neverbalikos dažnai signalizuoja apie vidinį pyktį.

2. Ironija ir sarkazmas. Juokai, kurie žeidžia, pvz.: kandūs komentarai ar pašaipos, tai dažni pasyvios agresijos ženklai. Išoriškai tai pateikiama kaip humoras, tačiau palieka nemalonų jausmą. Kaip pastebi J. Gottman, toks bendravimas santykiuose tampa vienu iš pavojingiausių signalų, ardančių ryšį.

3. Atidėliojimas ar „užmiršimai“. Pažadų nevykdymas, nuolatinis vėlavimas, delsimas atlikti užduotis, prašymus gali būti būdas tyliai parodyti nepasitenkinimą ar pasipriešinimą ir gali būti suprastas kaip paslėptas pyktis.

4. Nuolatinis susierzinimas. Pasyvi agresija dažnai slepia gilų nepasitenkinimą, kuris išlenda mažais, bet ryškiais signalais: kandžiomis užuominomis, kritiškais komentarais, dantų sukandimu, sunkiu atodūsiu ar tiesiog juntama įtampa, kai žmogus yra šalia.

5. Vidinis signalas sau pačiam. Jei pagauni save galvojant: „Nenoriu ginčytis, bet jis (ji) turėtų pats suprasti, kas man negerai“, – tai ženklas, kad pyktį gali išreikšti netiesiogiai.

   
   

Atpažinti šiuos požymius, tai pirmas žingsnis. Tik suprasdami, kas vyksta, galime rinktis kitokį, atviresnį būdą kalbėti apie savo jausmus.

Ką daryti susidūrus su pasyvia agresija?

Atpažinti pasyvią agresiją, tai tik pirmas žingsnis. Kitas, kur kas svarbesnis, yra pasirinkti, kaip su ja elgtis.

1. Pirmiausia sustok ir pastebėk: „Aš jaučiu pyktį“ arba „jaučiu įtampą“. Įvardyk jausmą sau. Toks sąmoningumas padeda nepasimesti ir nesureaguoti automatiškai tuo pačiu būdu.

2. Kalbėk atvirai, bet ramiai, tai yra užuot atsakęs (-i) ironija į ironiją, pabandyk pasakyti, kas tau kelia sunkumą. Pvz.: „Kai tu vėluoji, jaučiuosi nepagarbiai traktuojamas (-a)“. Tai padeda išreikšti savo poreikius ne puolant, o kviečiant į dialogą.

3. Jei pastebi pasyvią agresiją iš artimo žmogaus, kurk saugią erdvę pokalbiui.  Kartais verta tiesiogiai pasakyti: „Matau, kad kažkas negerai, bet noriu suprasti, o ne pyktis“. Tai siunčia žinutę, kad esi pasirengęs (-usi) išgirsti.

4. Dažnai pasyvi agresija slepia baimę, bejėgiškumą ar nepasitikėjimą. Pykčio šaknų radimas gali padėti, kuo labiau gebame įvardyti, kas slypi už pykčio, tuo daugiau turime galimybių pasirinkti sveikesnį reagavimo būdą.

5. Kreipkis pagalbos, jei reikia. Jei pasyvi agresija tampa įprastu bendravimo modeliu ir jo nepavyksta keisti, verta kreiptis į specialistą. Psichoterapija padeda suprasti užslėptas emocijas, išmokti aiškiau kalbėti apie poreikius ir kurti brandesnį santykį su savimi bei kitais.

Individuali psichologo konsultacija

Užsakyti

Pasyvi agresija – tai tylus pyktis, kuris neišsakytas tiesiai, bet vis tiek veikia santykius. Ji dažnai slepia baimę, nepasitikėjimą ar senus įpročius, išmoktus dar vaikystėje. Atpažinti šiuos signalus, tai pirmas žingsnis link aiškesnio bendravimo ir tikresnio ryšio su kitais.

Kviečiu tave sustoti ir pastebėti: ar tavo gyvenime yra situacijų, kuriose pyktis neišreoškiamas garsiai, bet vis tiek tvyro tarp eilučių? Gal tai ironija, uždelsti pažadai ar pašaipus komentaras, už kurio slypi skaudesni jausmai?

Jei taip, pabandyk žengti mažą žingsnį, pasakyti atvirai, bet ramiai, kas iš tiesų vyksta. O jei jauti, kad vienam (-ai) sunku, kreiptis pagalbos, kas nėra silpnumo ženklas. Tai drąsus sprendimas rinktis daugiau aiškumo, pagaros ir artumo savo santykiuose.

Tavo J.