Kovojimas

Kai suveikia skaudi žinutė apie save (schema), tavo sistema gali reaguoti ne pasiduodama ar vengdama, bet kovodama – tarsi stengtųsi paneigti, kad problema iš viso egzistuoja. Tu gali elgtis taip, lyg priešingybė tavo vidiniam skausmui būtų tiesa.

Ką bando pasiekti „kovok“ režimas?

Tarsi vidinis balsas sako: 'Aš niekada nebūsiu toks silpnas vėl'. Ir tada tu imi elgtis taip, kad niekas nė neįtartų tavo skausmo – net tu pats.

Rezervuok laiką

Įtarumo režimas

Sunku patikėti, kad kitas žmogus su manimi nuoširdus. Tampu budrus, ieškau paslėptų ketinimų ir mėginu iš anksto pastebėti, ar manęs neapgaus, neišduos ar neįskaudins.

Ieškau paslėptos prasmės: analizuoju žodžius, žvilgsnius ar balso toną. Net neaiškus atsakymas ar ilgesnė tyla gali sukelti įtarimą.
Tikrinimu ieškau užtikrintumo: norisi vis klausti, lyginti pasakojimo detales, stebėti kito elgesį ar tikrinti jo telefoną.
Sunkiai priimu paaiškinimus: net gavus atsakymą kyla mintis: „O gal man pasako ne viską?“ Nusiraminimas būna trumpas.
Ginuosi dar neįsitikinęs, kas vyksta: galiu kaltinti, tardyti ar atsitraukti, nors dar neturiu aiškių faktų.
Sunku atsipalaiduoti santykyje: atrodo, kad nustojęs stebėti galiu nepastebėti pavojaus ir likti įskaudintas.

Taip mėginu apsisaugoti, tačiau nuolatinis tikrinimas gali didinti mano įtampą ir silpninti tarpusavio pasitikėjimą.

Ką galiu pabandyti? Atskirti tai, ką tikrai žinau, nuo to, ko bijau ar ką numanau. Užuot slapta tikrinęs, įvardyti nerimą ir užduoti konkretų klausimą, gerbiant kito privatumą. Jei yra realių apgaulės ar grėsmės ženklų, jų neignoruoti.

Perfekcionisto režimas

Stengiuosi viską atlikti nepriekaištingai. Atrodo, kad galėsiu nusiraminti tik tada, kai viskas bus padaryta teisingai ir niekas negalės prikibti.

Keliu sau labai aukštus reikalavimus: net gerai atliktame darbe pirmiausia pastebiu, ką dar reikėtų pataisyti.
Įstringu detalėse: taisau, tikrinu, tvarkau ar planuoju ilgiau, nei iš tiesų reikia. Sunku pasakyti „jau pakanka“.
Siekiu viską kontroliuoti: noriu aiškios tvarkos, tikslaus plano ir nuspėjamo rezultato. Sunku patikėti užduotis kitiems.
Stengiuosi išvengti klaidų ir kritikos: galiu atidėlioti pradžią ar užbaigimą, nes bijau, kad rezultatas nebus pakankamai geras.
Poilsį palieku vėlesniam laikui: sunku atsipalaiduoti, kol matau bent vieną nebaigtą darbą ar netobulumą.

Taip mėginu jaustis saugiau, tačiau galiu likti nuolat įsitempęs ir pavargęs.

Ką galiu pabandyti? Prieš pradėdamas nuspręsti, kas šiai užduočiai būtų pakankamai gerai, ir sustoti pasiekęs tą ribą.

Ką galima su tuo daryti terapijoje:

Atpažinti, kada įsijungia kova – kada „pakeli šarvus“.
Išmokti sustoti ir pasitikrinti: „Ko iš tikrųjų šiuo metu bijau ar vengiu jausti?“
Tyrinėti pirminę schemą, kurią bando kompensuoti kovojantis elgesys.
Palaipsniui ugdyti vidinį sveiką suaugusį, kuris leidžia jaustis pažeidžiamu be gėdos ar gynybos.
Terapijoje saugioje aplinkoje mokytis autentiško santykio be šarvų.