Bendratėvystė po skyrybų: kaip iš kovos pereiti į bendradarbiavimą?

Skyrybos daugeliui atrodo kaip pabaiga. Tačiau kai pora turi vaikų, santykiai nesibaigia, tiesiog keičiasi jų formatas. Nuo šiol tėvus sieja naujas, galbūt net dar sudėtingesnis ryšys – bendratėvystė. Tai gebėjimas išlikti komanda, net jei meilės istorija pasibaigė. Šį procesą labai dažnai apsunkina konfliktiškos skyrybos.

Dažnai po išsiskyrimo tėvai jaučia skausmą, pyktį, nuoskaudas, ir visai natūralu. Galiausiai šie jausmai persikelia į bendratėvystę, o vaikas įtraukiamas į šį jausmų srautą. Vienas tėvas nori būti labiau įtrauktas, kitas tėvas nori labiau kontroliuoti. Vienas jaučiasi neįvertintas, kitas – nesuprastas. Tokiose situacijose vaiko poreikiai pasimeta tarp suaugusiųjų emocijų, o patys vaikai gali tamtpi lyg instrumentu tėvų konfliktuose.

Tačiau įmanoma kitaip. Bendratėvystė po skyrybų nėra tobula santykių, tarp buvusių sutuoktinių, harmonija, tai labiau brandus kelias, kuriame mokomės išgirsti ne tik vaiką, bet ir buvusį partnerį (-ę) be kaltinimų. Tai ne apie susitaikymą, o apie pagarbą. Ne apie vienodą nuomonę, o apie gebėjimą išlikti atsakingiems tėvams net tada, kai nebesame kartu.

Kas iš tiesų yra bendratėvystė po skyrybų?

Bendratėvystė – tai daugiau nei teisinis susitarimas, kiek dalinsitės laiku ar atsakomybe už vaiką. Tai visų pirma emocinis bendradarbiavimas, kurį kuria du žmonės, siekiantys vieno tikslo – vaiko gerovės.

Kai pora išsiskiria, dažnai kyla noras „atskirti“ gyvenimus, tarsi būtų įmanoma nutraukti visus ryšius. Tačiau tėvystės ryšio nutraukti neįmanoma. Net jei buvusių partnerių keliai išsiskyrė, vaikui abu tėvai lieka jo pasaulio dalimi – dviem saugumo ašimis, iš kurių jis mokosi pasitikėjimo, meilės ir ribų.

Sveika bendratėvystė reiškia, kad tėvai geba:

• atskirti savo jausmus vienas kitam nuo vaiko poreikių;

• priimti, jog kitas tėvas (-a) turi teisę į savitą ryšį su vaiku;

• kalbėtis ne kaip „buvę partneriai“, o kaip du atsakingi suaugusieji.

  
  

"Ar su buvusiu sutuoktiniu (-e) bendrauju kaip tėvas ir mama? Ar kaip vis dar buvęs (-usi) sutuoktinis (-ė)?

Bendratėvystė nereiškia, kad santykiai bus be įtampos. Tačiau net ir esant nesutarimams, galima išlaikyti pagarbų toną, aiškų bendravimą ir emocinę ribą, juk viskas, ką mato vaikas, tampa jo pavyzdžiu, kaip spręsti konfliktus ateityje.

Dažniausi iššūkiai: kai emocijos užgožia vaiko poreikius

Po skyrybų tėvai dažnai lieka įsitempę tarp to, kas buvo, ir to, kas dar laukia. Net jei sprendimas išsiskirti buvo abipusis, viduje vis tiek gali likti skausmo, nuoskaudos ar kaltės jausmai. Šie jausmai neišnyksta vien dėl to, kad yra pasirašyti dokumentai, jie dažnai lydi tėvus kiekvieną kartą, kai reikia tartis dėl vaiko.

Labai žmogiška, kad emocijos ima viršų. Pavyzdžiui, mama gali jausti nerimą, kad tėtis „nesusitvarkys“, o tėtis, kad jo vaidmuo menkinamas. Kitiems sunku matyti buvusį partnerį su nauja antrąja puse. Tokios situacijos išjudina giliausius prieraišumo ir kontrolės poreikius – kai santykis keičiasi, kyla grėsmės jausmas, todėl natūralu norėti „apsaugoti“ vaiką ar save.

Tačiau kartais šis noras virsta kova. Prasideda paslėpti kaltinimai, ginčai dėl smulkmenų, bandymai įrodyti, kas „geresnis“ tėvas ar mama. Tokiu metu vaikas atsiduria lojalumo konflikte, jis jaučia, kad turi rinktis, nors to daryti neturėtų.

Vienas iš labiausiai žalojančių momentų bendratėvystėje yra tada, kai vaikas tampa tarpininku tarp tėvų. Atrodytų, smulkmena – paprašyti perduoti žinutę, pasakyti, ką vienas tėvas galvoja apie kito sprendimą. Tačiau vaikui tai reiškia kur kas daugiau. Jis atsiduria emociniame trikampyje, kuriame turi „nešti“ suaugusiųjų įtampą, nors tam nėra nei pasirengęs, nei pajėgus.

Kai emocijos užgožia vaiko poreikius, svarbu sustoti ir paklausti savęs:

„Ar šiuo metu kalbu kaip sužeistas žmogus, ar kaip tėvas (-a), kuris nori savo vaikui ramybės?“

Tokia sąmoningumo akimirka tampa pirmu žingsniu link bendradarbiavimo. Nes tik tada, kai pripažįstame savo jausmus, galime juos atskirti nuo vaiko pasaulio ir veikti iš rūpesčio, o ne iš skaudulio.

Bendratėvystė po skyrybų. Konsultacijos.

From€50.00

1h

Užsakyti

Kaip pereiti nuo kovos prie bendradarbiavimo

Pereiti nuo kovos prie bendradarbiavimo po skyrybų, tai yra vienas sunkiausių, bet ir labiausiai gydančių etapų. Tai procesas, kuris reikalauja brandos, savistabos ir emocinio sąmoningumo. Nes bendratėvystė nėra apie tobulą susitarimą, ji apie gebėjimą išgirsti ir prisiimti atsakomybę už savo santykio tiek su vaiku, tiek su buvusiu (-e) sutuoktiniu (-e) dalį.

• Pirmasis žingsnis – sustabdyti kaltinimų ratą. Kai vienas tėvų jaučia poreikį įrodyti, kad kitas elgiasi „neteisingai“, bendravimas tampa kova dėl teisybės, o ne dėl vaiko gerovės. Bendradarbiavimas prasideda tada, kai abu pripažįsta: mes galime būti skirtingi, bet abu rūpinamės tuo pačiu vaiku.

• Antrasis – aiškus bendravimas be tarpininkų. Kaip minėjome, kai vaikas tampa žinučių nešėju, jis įtraukiamas į emocinį konfliktą. Todėl svarbu kalbėtis tiesiogiai – raštu ar žodžiu, bet išlaikant pagarbą. Jei kalbėtis sunku, galima susitarti dėl konkrečių taisyklių: aptarti tik su vaiku susijusius klausimus, vengti emocinių kaltinimų, duoti laiko atsakymui.

• Trečiasis žingsnis – emocinė distancija ir ribos. Kartais bendravimas tampa lengvesnis, kai tėvai aiškiai nusibrėžia ribas: kur baigiasi partnerystės istorija ir kur prasideda tėvystės komanda. Tai leidžia išvengti senų žaizdų atgaivinimo.

Galiausiai, bendradarbiavimą stiprina gebėjimas matyti kitame žmoguje tėvą ar mamą, o ne buvusį sutuoktinį (-ę). Tai reiškia pripažinti, kad vaikas turi teisę mylėti abu tėvus be kaltės ar baimės. Tokia laikysena yra dovana vaikui, kuri padeda jam išsaugoti vidinį stabilumą net po šeimos pokyčių.

Vaiko saugumas – pagrindinis orientyras

Kai tėvai išsiskiria, vaiko pasaulis pasikeičia. Jis ima gyventi tarp dviejų namų, dviejų kasdienybių, o kartais ir tarp dviejų labai skirtingų emocinių šaltinių. Tokiu metu svarbiausias dalykas, kurio vaikas ieško, yra saugumas.

Saugumo jausmas vaikui kyla ne iš to, kad viskas vyksta idealiai, o iš to, kad suaugusieji išlieka nuspėjami ir stabilūs. Kad jie kalbasi, tariasi, geba suvaldyti savo emocijas. Net jei tarp tėvų yra įtampos, vaikui labai svarbu matyti, kad tėvai vis tiek bendrauja pagarbiai, nes tai siunčia žinutę: „Tu nesi tai dėl ko mes kovojame, tu esi mūsų bendras rūpestis, tu rūpi mums abiems.“

Vaikai itin jautriai jaučia emocinę atmosferą. Jie gali sakyti, kad „viskas gerai“, bet kūnas ir elgesys dažnai išduoda nerimą: sunku užmigti, krenta mokymosi motyvacija, pasikeičia nuotaikos, nerimas, lydimas įvairių pilvo skausmų ar pykinimo. Tai ženklai, kad jiems reikia daugiau suaugusiųjų stabilumo.

Todėl bendratėvystėje verta sau kartoti: "vaikas neturi būti atsakingas už mūsų santykius. Mūsų užduotis yra sukurti jam erdvę, kur jis gali laisvai mylėti abu tėvus, jaustis priimtas ir saugus."

Tėvų bendradarbiavimas ir bendratėvystė tampa ne tik praktiniu sprendimu, bet ir emocine dovana, kurią vaikas nešasi visą gyvenimą, tai jo vidinis žinojimas, kad santykiai gali keistis, bet meilė ir rūpestis išlieka.

Apie brandą ir naują ryšio formą

Bendratėvystė po skyrybų, tai ne kompromisas ir ne susitaikymas su praeitimi. Tai nauja, brandesnė tėvystės forma, kurioje du žmonės išmoksta išlaikyti ryšį per rūpestį, o ne per skausmą. Tai kelias, kuriame mokomasi paleisti kontrolę, atsisakyti kovos dėl to kas teisus ir pasitikėti, kad vaikas gali augti mylimas abiejų, net jei šeimos forma pasikeitė.

Ši kelionė nėra lengva. Ji reikalauja kantrybės, vidinės disciplinos ir emocinio darbo, tiek su savimi, tiek su kitu tėvu (-a). Tačiau kiekvienas mažas žingsnis link pagarbos ir dialogo tampa dideliu laimėjimu vaiko vidiniam pasauliui.

Kartais verta sustoti ir paklausti savęs:

„Ką mano vaikas išmoksta iš to, kaip aš bendrauju su jo kitu tėvu ar mama?

Šis klausimas padeda išlaikyti kryptį, nuo praeities nuoskaudų link atsakomybės dabartyje.

Gilesne prasme, bendratėvystė, tai gyvenimo pamoka apie asmeninę brandą, empatiją ir tęstinumą. Nes net kai santykiai tarp suaugusiųjų baigiasi, tėvystės ryšys nesibaigia niekada. Jis gali keistis, bet lieka kaip jungtis, kurioje vis dar gyva švelni, žmogiška rūpestingumo jėga.

Ir tik TU renkiesi, kaip nori, kad šis kelias atrodytų? Ar jis būtų išklotas švelniu, šiltu smėliu, ar stikliniais akmenukais, rėžiančiais padus, ne tik tau, bet ir tavo vaikui.

Psichologė Jolita. Bendratėvystė.