Vienišumas be partnerio: kodėl socialinė izoliacija kėsinasi į tavo savivertę?

Tikriausiai bent kartą gyvenime esi tai patyręs (patyrusi) vienišumo jausmą? Tai tas keistas jausmas penktadienio vakarą, kai kambaryje stoja tyla, o telefonas nepypsi nuo žinučių. Atrodo, kad visas pasaulis kažkur skuba, juokiasi ir dalijasi akimirkomis dviese, o tu lieki stebėtojas (stebėtoja) už stiklo. Būtent čia ir slypi esminis skirtumas, kurį svarbu suprasti. Buvimas vienam yra fizinė būsena. Tuo tarpu vienišumas yra sudėtingas psichologinis patyrimas, signalizuojantis apie ryšio stygių.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl vienišumo jausmas taip stipriai kerta per savivertę, ypač kai šalia nėra romantinio partnerio ir ką mokslas sako apie mūsų prigimtinį poreikį priklausyti bendruomenei.

Kodėl vienišumas mums sukelia fizinį skausmą?

Mokslininkai jau seniai įrodė, kad žmogus yra socialinė būtybė. Tai nėra tik graži metafora. Tai evoliucinis faktas. Mūsų protėviams atsiskyrimas nuo genties reiškė mirtį, todėl mūsų smegenys išmoko socialinę izoliaciją traktuoti kaip tiesioginę grėsmę gyvybei.

Kai jautiesi vienišas (vieniša), tavo smegenyse aktyvuojasi tos pačios zonos, kurios atsakingos už fizinį skausmą. Tai paaiškina, kodėl emocinis šaltis kartais verčia gūžtis ar jausti sunkumą krūtinėje. Socialinė neuromokslų sritis patvirtina, kad ilgalaikis vienišumas sukelia lėtinį stresą. Organizme pakyla kortizolio lygis, o tai silpnina imunitetą ir didina uždegiminių procesų riziką. Tad jei jautiesi prastai emociškai, nenuostabu, kad kenčia ir tavo kūnas.

Partnerio nebuvimas ir "antrosios pusės" mitas

Visuomenėje vis dar gajus naratyvas, kad pilnatvę galima pasiekti tik esant poroje. Sąvoka „antroji pusė“ pati savaime yra ydinga, nes ji suponuoja, jog vienas (viena) esi nepilnas (nepilna). Tai didžiulis spaudimas. Kai neturi partnerio, o aplinka nuolat klausinėja „kada gi ką nors susirasi“, natūralu, kad kyla savivertės klausimų.

Tyrimai rodo, kad žmonės, kurių savivertė stipriai priklauso nuo santykių statuso, patiria didesnį nerimą. Tu gali pradėti galvoti, kad su tavimi kažkas negerai, jog esi „brokuotas“ (brokuota). Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką. Partnerio nebuvimas nerodo tavo vertės. Tai tėra gyvenimo aplinkybė, kuri bet kada gali pasikeisti. Vienišumas kyla ne dėl to, kad šalia nėra kito žmogaus, o dėl to, kad prarandamas ryšys su pačiu (pačia) savimi ir platesne aplinka.

Užburtas savivertės ir izoliacijos ratas

Čia susiduriame su pavojingais spąstais. Žema savivertė dažnai tampa kuru vienišumui. Veikimo mechanizmas atrodo taip:

1. Tu pradedi kritikuoti save, jautiesi nepakankamas (nepakankama), todėl pradedi vengti socialinių situacijų bijodamas (bijodama) atstūmimo.

2. Vietoje to, kad eitum į susitikimą ar paskambintum draugui, pasirenki likti namuose. Tu atsitrauki.

3. Kuo daugiau laiko praleidi atsiskyręs (atsiskyrusi), tuo labiau silpsta socialiniai įgūdžiai ir didėja nerimas, vyrauja socialinė izoliacija.

4. Patvirtinimas. Būdamas (būdama) vienas (viena), randi laiko „pergalvoti“ savo trūkumus, taip dar labiau griaudamas (griaudama) savivertę.

   
   

Šis sociometro teorijos modelis teigia, kad savivertė veikia kaip vidinis matuoklis, rodantis mūsų priimtinumą kitiems. Kai tas matuoklis rodo žemą vertę, mes instinktyviai traukiamės, nors iš tikrųjų mums labiausiai reikia priešingo veiksmo – ryšio (Leary ir Baumeister, 2000).

Individuali psichologo konsultacija

Plan only

1h

Užsakyti

Kaip išeiti iš vienišumo spąstų?

Pirmiausia turi nustoti save kaltinti. Vienišumas nėra tavo asmeninė nesėkmė ar charakterio yda. Tai signalas, toks pat kaip alkis ar troškulys. Kai esi ištroškęs (ištroškusi), geri vandenį, o kai jautiesi vienišas (vieniša), tau reikia ryšio. Bet nebūtina iškart ieškoti viso gyvenimo meilės.

Štai keli moksliškai pagrįsti žingsniai, kaip padėti sau:

• Pakeisk požiūrį į vienatvę. Išnaudok laiką be partnerio savo asmenybės auginimui. Tapk pats (pati) sau įdomiu pašnekovu (pašnekove). Žmonės, kurie gerai jaučiasi būdami vieni, paradoksalu, bet lengviau pritraukia kitus, nes jie nespinduliuoja desperacijos (Nguyen ir Weinstein, 2019).

• Mikro-ryšiai. Tyrimai rodo, kad net trumpi, paviršutiniški pokalbiai su baristomis, kaimynais ar pardavėjais mažina izoliacijos jausmą. Tau nereikia gilių išpažinčių, užtenka nuoširdaus „laba diena“ ir šypsenos (Sandstrom ir Dunn, 2014).

• Savanorystė arba bendruomenė. Kai dėmesį nukreipi nuo savo skausmo į pagalbą kitiems, savivertė automatiškai kyla. Tu jautiesi reikalingas (reikalinga), o tai yra geriausias vaistas nuo socialinės atskirties (Flett, 2021).

• Kognityvinis pertvarkymas. Stebėk savo mintis. Kai pagausi save galvojant „aš niekam nereikalingas (nereikalinga)“, stabdyk šią mintį. Pakeisk ją į „šiuo metu aš esu vienas (viena), bet tai nereiškia, kad taip bus visada“ (Beck, 2021).

Pabaigai,

Atmink, kad tavo vertė nepriklauso nuo to, kas miega kitoje lovos pusėje. Socialinė izoliacija yra sunkus išbandymas, bet ji gali tapti ir galingu postūmiu atsigręžti į save. Tu esi pakankamas (pakankama) jau dabar. Vienišumas yra laikinas svečias, su kuriuo galima susitarti, jei tik nustosi jo bijoti ir atversi duris mažam, bet tikram ryšiui su pasauliu.

Jei tau reikia pagalbos įveikiant vieniškumą, laukiu tavęs susirikime

Jolita Sorokinaitė. Psichologė