Kodėl vis grįžtu prie to paties? Apie schemas ir tai, kaip jos valdo mūsų gyvenimus. Remiantis schemų terapija.
- Jolita Sorokinaite
- 06-24
- 5 min. skaitymo
Ar kada pagalvoji: Kodėl man vis taip išeina?“ „Kodėl vėl atsidūriau tokioje pačioje situacijoje?“„Aš juk žinau, kad tai man kenkia… bet vis tiek kartoju.“ Arba: „Kodėl vis kartoju tą pačią klaidą?“ „Kodėl vėl įsivėliau į santykius, kur jaučiuosi nematoma(s)?“ „Kodėl net kai viskas gerai viduje vis tiek kažkas skauda?“
Kartais šie pasikartojantys scenarijai verčia abejoti savimi. Atrodo, tarsi kažkas manyje vis grąžina prie to paties, net kai noriu kitaip. Kai šie modeliai kartojasi, net kai stengiamės, jie ima kelti klausimų apie tai, kad galbūt kažkas vyksta giliau, tai ko aš nesuprantu.
Schemų terapija – tai kryptis, kuri padeda suprasti: kodėl jaučiamės taip, kaip jaučiamės, ir kodėl kartojame tuos pačius scenarijus, tuos pačius emocinius modelius, net jei protu žinom, kad jie mums kenkia.
Šiame straipsnyje dalinuosi:
kas yra schema (pagal schemų terapijos pradininką Jeffrey E. Young),
kaip ji veikia tavo savijautą ir sprendimus,
kodėl schemos kartojasi,
ir kaip psichoterapija gali padėti iš to švelniai išeiti.
Kas yra schema?
Schema – tai pasikartojantis, gilus emocinis modelis, kuris formuojasi jau vaikystėje, kai svarbūs emociniai poreikiai lieka nepatenkinti.
Pasak schemų terapijos kūrėjo Jeffrey E. Young, schema nėra tik mintis ar įsitikinimas. Tai yra jautri vidinė būsena, kuri gali pasireikšti tiek minčių pavidalu apie save ar kitus, tiek įvairiųs jausmus, tokius kaip pavyzdžiui gėda, bejėgiškumas, baimė. Taip pat schema gali pasireikšti kaip kūnišas pojūtis ir elgesys, kaip pavyzdžiui gynybines reakcijas, kaip: užsidarymas savyje, susierzinimas, atsitraukimas. Pavyzdžiui, jei vaikystėje nepatyrei saugumo jausmo, tavo viduje galėjo susiformuoti schema: „Aš negaliu pasitikėti kitais. Jie vis tiek mane įskaudins.“ ko pasekoje, gali atitinkamai ir elgetis, ar jaustis jausmus ir reaguoti.
Schema veiktia tarsi filtras per kurį matai pasaulį, santykius, net patį (-čią) save. Nors realybėje viskas gali būti kitaip, vidinis pasaulis reaguoja taip, tarsi tai kartojasi vėl. Visa tai vyksta automatiškai, žmogui net nesusimąstant. Nors šiandien dienai, jau yra išskirta kur kas daugiau schemų, tačiau klasikinės schemų terapijos pradininkas J. E. Young išskyrė 18 skirtingų schemų, kurios gali formuotis, tuomet kai nebuvo patenkinti pagrindiniai emociniai poreikiai. Autorius pateikia penkis pagrindinius emocinius poreikius, kurių nepatenkinus, vaikaui jau ankstyvojoje vaikystėje pradeda formuotis neadaptyvios schemos, o schema tampa lyg psichologine „žaizda“, kuri skauda ir suaugus:
saugumas ir stabilumas,
meilė ir priėmimas,
autonomija ir savivertė,
spontaniškumas,
realios ribų.
Kaip veikia schemos mūsų kasdienybėje pagal schemų terapiją?
Schema – tai tarsi senas vidinis įrašas mūsų smegenyse, kuris aktyvuojasi kas kartą ir vis iš naujo. Kartais gali apimti jausmas, kad viskas aplink atrodo lyg ir gerai, bet viduje kažkas spaudžia, lyg gyventum ne šiandienos situacijoje, o praeities jausmuose.
Kai schema „suaktyvėja“, pvz., kai kažkas tave ignoruoja ar kritikuoja, tavo vidus sureaguoja stipriau, nei situacija gal iš tikrųjų to verta. Kyla intensyvios emocijos iškart ir automatiškai. Dažnai apie tai net nepagalvojame tačiau pajaučiame gėdą, liūdesį, pyktį. Mintys tampa aštrios, o kūnas itin įsitempęs. Tai vadinama schemos aktyvacija, kai dabartis paleidžia gilų, seną jausmą, lyg kodą, kuris buvo itin gerai pažįstamas nuo pat vaikystės.
Ir tuomet, dažnai automatiškai ir negalvodamas (-a), mes reaguoji, kaip mėgstu sakyti "įveiki" ir susidoroji su schemomis, įvairiose gyvenimo situacijose, trimis galimais būdais:
Pasiduodame schemai
Nesąmoningai tiki, kad schema yra tiesa, reaguoji pasiduodamas (-a) jai, daug apie tai negalvodamas (-a). Pavyzdžiui, jei tavo saugumo poreikis nebuvo patenkintas, tau galėjo formuotis baimė būti paliktam, nestabilumo schema, ir gali kilti mintis: „Jis tikrai nori mane palikti.“ Tuomet elgiesi taip, tarsi to nusipelnytum, ir susirandi partnerį, kuris iš tiesų nėra patikimas, taip pasitvirtini savo schemos teisingumą.
Vengimas schemos aktyvacijos
Vengiantis skausmo žmogus, kuriam yra aktyvi buvimo paliktam, nestabilumo schema, vengia emocinio skausmo ir apskritai bet kokio artimo kontakto su kitu žmogumi, kad išvengtų kančios. Jis vengia situacijų, kuriose schema galėtų būti suaktyvinta.
Hyperkompensavimas. Kovojame su schema.
Kai elgiesi visiškai priešingai nei sako schema, esant paliktumo, nestabilumo schemai, gali įsikibti į partnerį taip stipriai, kad tai kartais tai virsta net persekiojimu. Tai galiausiai sukelia kito žmogaus atmetimą ir atstūmimą, ir tokiu būdu, kovodamas prieš schemą, tu patvirtini jos „tiesą“.
Ir tokiu būdu schema tarsi pati save maitina: situacija → stipri emocija → automatinė reakcija → panašus rezultatas → dar stipresnė schema. Štai kodėl, net kai žmogus sako „aš viską suprantu“, vis tiek jaučiasi lyg įstrigęs tame pačiame rate.
Kaip atpažinti savo schemas?
Kartais schema pasirodo ne kaip „mintis“, o kaip stiprus jausmas:
Vėl jaučiuosi atstumtas (-a).
Jausmas, kad esu niekam nereikalingas (-a).
Nors viskas lyg ir gerai, bet viduje jaučiuosi netikras (-a), neramus (-i), nepakankamas (-a).
Tai gali būti schemos aktyvacija, kai išorinis įvykis (ar net tonas, žvilgsnis, žodis) pažadina vidinį seną jasumą-modelį. Kad pradėtum atpažinti savo schemas, gali sau užduoti kelis klausimus:
Klausimai sau:
1. Kokiose situacijose emocijos tampa stipresnės nei turėtų? Pvz.: nežymus atstūmimas, o viduje jausmas, lyg mane visi paliko.
2. Ką dažniausiai galvoju apie save sunkiuose momentuose? „Aš niekam nereikalingas (-a).“ „Esu našta.“ „Su manimi kažkas ne taip.“
3. Kokių žmonių ar situacijų „išvengiu“ arba bijau? Pvz.: žmonių, kurie kritikuoja, jei turi esu su trūkumais schemą. Vengi artumo, jei turi paliktumo ar priklausomybės schemas.
4. Kada jaučiu, kad „reaguoju kaip vaikas“? Tai viena stipriausių užuominų schemai atpažinti, kai ji dažnai aktyvuojasi vaikiško bejėgiškumo, vienatvės jausmo, sutrikimo forma.
Schemų yra daug – nuo atstūmimo, priklausomybės nuo kitų, didelio savęs kaltinimo ar emocijų slopinimo. Jei kažkur atpažinai save, svarbu paminėti, kad tai nėra diagnozė. Tai kvietimas pažinti save giliau.
Kaip padeda schemų terapija?
Schemų terapija nėra tik apie „mąstymo korekciją“ ar patarimus, kaip reaguoti kitaip. Tai labiau emocinis gijimas, kuris vyksta santykyje su kitu žmogumi, terapijoje su psichoterapeutu. Kai schema suaktyvėja, klientas dažnai jaučiasi kaip mažas vaikas – vienišas, nesuprastas, neturintis saugumo. Psichoterapijoje mes kuriame saugią erdvę, kur pirmą kartą gali būti išgirstas (-a) ne per vertinimą, o per ryšį.
Schemų terapijoje dirbama su tuo, kas skauda:
nuo kur viskas prasidėjo?
ko tada labai reikėjo, bet nebuvo? Koks mano poreikis nebuvo patenkintas?
kaip dabar pasireiškia tas pats modelis tavo jau suaugusio žmogaus gyvenime?
Ir tuo pat metu ieškoma, kaip naujai patenkinti tuos senus poreikius – švelniai, realiai, be spaudimo sau. Psichoterapeutas šiame procese nėra „teisėjas“ ar „ekspertas“. Jis tampa tuo, ko tada trūko – priimančiu, palaikančiu, padedančiu suprasti asmeniu. Kai schema pagaliau gauna švelnų atliepimą, viduje atsiranda erdvės naujai patirčiai:
– „Aš galiu būti sau geras (-a).“
– „Nebūtinai viskas baigsis skaudžiai.“
Be to schemų terapijoje naudojamos ne tik pokalbio, bet ir patyriminės technikos, kurios padeda ne tik „suprasti“, bet ir pajusti ką išgyvena tavo vidinis pasaulis. Dirbama su tuo, kas kartais sunkiai nusakoma žodžiais: vaizdiniais (imagery rescripting), dialogais tarp tavo skirtingų dalių (sveiko suaugusiojo, kritiko, vaikiškos dalies), kūno pojūčiais, emociniu atliepimu. Psichoterapeutas čia nėra tik klausytojas, jis aktyviai dalyvauja, padeda pamatyti schemos veikimą čia ir dabar, kuria saugią erdvę naujai patirčiai, kurios kažkada trūko.
Kartais tai atrodo paprasta – pvz., pokalbis apie situaciją. O kartais tai gali būti vaizduotėje perrašomas senas skaudus prisiminimas, kuriame dabar esi ne vienas (-a), bet kartu su saugiu žmogumi. Tokie momentai tampa gydančiais akcentais psichoterapijoje, kai emociškai patiri, kad gali būti kitaip. Ši kelionė nėra greita ar lengva, bet ji tikra. Ir labai dažnai tai tampa pirmas kartas, kai žmogus leidžia sau ne bėgti, ne kovoti, ne slėptis, o tiesiog būti ir jausti.
Kuo galiu padėti aš kaip kandidatė į psichoterapeutes?
Jei skaitydama (-as) šį straipsnį kažkur atpažinai save, žinok, tai nėra „problema, kurią reikia taisyti“. Tai labiau ženklas, kad tavyje gyvena istorija, kuri ieško išgirdimo. Ir išgirdus ji gali keistis.
Aš esu psichologė ir kandidatė į psichoterapeutes. Dirbu su žmonėmis, kurie jaučia, kad viduje kažkas kartojasi, kad emociškai sunku, nors viskas „lyg ir tvarkoje“. Dažnai tai schemų darbas. Kartu mes galime pažvelgti, iš kur jos kilo, kaip jos veikia dabar, ir ką galima daryti kitaip.
Psichoterapija su manimi, tai ne tavęs „taisymas“, o mūsų tarpusavo santykis, kuriame leidžiame sau būti tikru (-a). Kalbam, jaučiam, kartais būnam tyliai. Ieškom, ką reiškia būti su savimi švelniau.
Kartais pirmas sakinys būna: „Nežinau, nuo ko pradėti...“ Ir tai puiki vieta pradžiai.
---
Jei jauti, kad nori pabandyti – kviečiu susitikti.
Tavo J.
Comments