Konfliktai po vaiko gimimo: kodėl keičiasi santykiai ir ką daryti?

Jolita Sorokinaite
07-25
6 min. skaitymo

Atnaujinta: 09-12

Vaiko gimimas dažnai lydimas stiprių jausmų – džiaugsmo, meilės, prasmės. Tačiau kartu su šiomis emocijomis į šeimą dažnai įžengia ir įtampa, nuovargis bei nesusikalbėjimas. Daug porų susiduria su konfliktų pagausėjimu būtent po vaiko gimimo. Tai jautrus, bet svarbus klausimas, kodėl taip nutinka ir ką galima padaryti, kad santykiai ne tik išliktų, bet ir sustiprėtų?

Santykiai po vaiko gimimo: kodėl jie keičiasi?

Dar prieš vaiko gimimą santykiai turi tam tikrą ritmą, daugiau erdvės vienas kitam, bendri pomėgiai, spontaniškumas. Gimus vaikui, prioritetai pasikeičia iš esmės. Visa energija ir dėmesys natūraliai krypsta į naują gyvybę, o partnerystė tarsi atsiduria „antrame plane“. Ši situacija savaime nėra bloga – tai natūrali vystymosi dalis. Tačiau jei nesame tam pasiruošę, pokyčiai gali sukelti daug nesusipratimų:

Skirtingi lūkesčiai, kai vienas iš partnerių gali tikėtis daugiau pagalbos ar emocinio palaikymo, kitas nesuprasti ar nežinoti, ko iš jo tikimasi.
Nuovargis ir miego trūkumas, išsekimas mažina kantrybę, gebėjimą empatiškai reaguoti.
Gali atsirasti emocinė distancija, intymumas ir ryšys gali nuslopti, ypač jei abu partneriai jaučiasi nesuprasti.
Vaiko gimimas gali pažadinti mūsų asmeninės vaikystės prisiminimus, prieraišumo stilius ar nerealizuotus lūkesčius, kurie netikėtai ima veikti dabartinius santykius.

Konfliktai po vaiko gimimo. Priežastys: giliau nei kasdienybė.

Dauguma porų mano, kad jų konfliktai po vaiko gimimo kyla dėl "smulkmenų", kaip pavyzdžiui: kas naktį kelsis prie vaiko? Kas pavargęs labiau? Kada vėl bus „kaip anksčiau“. Tačiau iš tiesų, tokio tipo ginčai dažnai yra tai tik paviršius. Po juo slypi gilesnės emocinės dinamikos, susijusios su mūsų vidiniais modeliais, susiformavusiais ankstyvame gyvenime.

(savistabos klausimynas)

Schemų terapija: mūsų praeitis gyvena dabartyje

Pasak J. E. Young, žmogus nuo vaikystės formuoja tam tikras „schemas“, giliai įsišaknijusius įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį. Pavyzdžiui, jei vaikystėje žmogus jautėsi paliktas, atstumtas ar nematytas, jo vidinė schema gali būti: „Aš nesvarbus (-i)“, „Manimi nebus pasirūpinta“. Gimus vaikui, šios schemos gali labai suaktyvėti, ypač kai jaučiame nuovargį, spaudimą ar emocinį atstūmimą.

Pavyzdžiui, jei partneris neprisijungia padėti ar neparodo dėmesio, senoji schema gali suveikti tarsi aliarmas: „Štai, aš ir vėl viena (-as), manęs niekas nemato.“ Tada kyla stiprus emocinis atsakas – ne tik į dabartinę situaciją, bet ir į tai, kas neišgyventa anksčiau.

Prieraišumo stiliai: kaip kuriame ryšį

Prieraišumo teorija, kurios pradininkas J. Bowlby ir vėliau išplėtota M. Ainsworth, rodo, kad mūsų ankstyvi santykiai su tėvais ar globėjais formuoja vidinius modelius, pagal kuriuos vėliau kuriame artimus ryšius.

Šie modeliai ypač stipriai suaktyvėja gimus vaikui – nes mes vėl susiduriame su artumu, priklausomybe, rūpesčiu ir atsakomybe.

Saugus prieraišumo stilius leidžia poroms bendrauti atvirai, reaguoti į vienas kito poreikius, išlikti artimiems net ir įtampoje.
Nerimastingas stilius dažnai sukelia stiprų emocinį poreikį būti matomam, patvirtintam. Jei partneris (-ė) šiuo metu yra užimtas (-a) ar emociškai uždaras (-a), nerimastingas žmogus gali reaguoti pykčiu, priekaištais ar desperacija.
Vengiantis prieraišumas pasireiškia sunkumu atpažinti ir reikšti emocinius poreikius. Gimus vaikui, tokie žmonės dažnai pasitraukia į praktinius veiksmus (darbus, rutiną), tarsi saugodamiesi nuo emocinės įtampos.
Dezorganizuotas stilius, dažnai susijęs su traumine patirtimi, gali lemti prieštaringas reakcijas, kaip pavyzdžiui trokšta artumo, tačiau bijo būti įskaudintas (-a).

Moters vidinis pasaulis: lūkesčių nutylėjimas, emocinis perdegimas

Daug moterų po gimdymo išgyvena emocinę vienatvę, apie kurią mažai kalbama. Jos nori būti „pakankamai geros mamos“, dažnai save spaudžia būti stipriomis, nepriklausomomis, rūpestingomis. Tuo pat metu jos trokšta artumo, palaikymo, bet… nesako.

Šis tylėjimas dažnai kyla ne iš abejingumo, o iš gilios baimės: būti atstumtai, nesuprastai ar pamatytai kaip silpnai. Jei vaikystėje jų emociniai poreikiai buvo ignoruojami ar menkinami, dabar jos gali sunkiai identifikuoti ir įvardyti savo jausmus.

Tyrimai rodo, kad moterys po gimdymo dažnai išgyvena padidintą nerimą ir emocinį jautrumą, o jei neturi su kuo atvirai kalbėtis, šie jausmai kaupiasi ir virsta priekaištais ar emociniu atsitraukimu.

Vyro vidinis pasaulis: tylus spaudimas būti „stipriam“

Vyrai taip pat išgyvena gilius pokyčius, nors apie juos kalbama mažiau. Tyrimai rodo, kad net 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyvinę depresiją, tačiau ji dažnai lieka nepastebėta.

Kodėl? Daugelis vyrų išmokyti, kad yra „vyriška“ kontroliuoti emocijas, būti stipriam, nekalbėti apie vidinius išgyvenimus. Gimus vaikui, jie dažnai jaučiasi pasimetę: kaip būti gera atrama partnerei, kai patys nežino, ką jaučia?

Kai moteris emociškai užsidaro ar siunčia neišsakytus signalus, vyras gali jaustis tarsi „atstumtas“ – ir reaguoti atsitraukimu. Tai nėra abejingumas. Tai dažnai baimė nepateisinti lūkesčių, nežinojimas, kaip padėti, vidinis gėdos jausmas, kad galbūt „nesu pakankamai geras tėvas ar vyras“.

Kaip susikalbėti, kai viskas keičiasi?

Kai gimsta vaikas, keičiasi ne tik dienotvarkė – keičiasi vaidmenys, identitetai ir emociniai poreikiai. Tai tarsi žemės drebėjimas poros dinamikoje. Ir vis dėlto, net jei jaučiasi, kad viskas slysta iš po kojų, galima išmokti kurti naują pusiausvyrą.

1. Sąmoningas savęs pažinimas – pirmas žingsnis

Pirmiausia svarbu stabtelti ir pažiūrėti į save: kaip aš reaguoju į artumą? Kaip kalbu apie savo poreikius? Ką darau, kai jaučiuosi atstumtas (-a)?

Schemų terapijoje mokomės atpažinti „vidinius vaikus“: tas mūsų dalis, kurios trokšta rūpesčio, dėmesio ar saugumo, bet dažnai pasirodo per pyktį, uždarumą ar kontrolę. Pažinus tai savyje, tampa lengviau kalbėti apie jausmus ne kaltinant, o dalijantis.

2. Atvira komunikacija – ne apie kaltę, o apie artumą

Susikalbėjimas nereiškia „išsakyti viską, kas netinka“, tai reiškia gebėjimą išsakyti, kaip man yra, be kritikos ir gynybos.

Vietoj:

„Tu manęs niekad nepalaikai“ → gali skambėti:
„Kai būnu pavargus (-ęs), man labai svarbu jausti tavo artumą. Ar galim rasti būdą, kaip tai padidinti?“

Tai nėra lengva, ypač kai emocijos kaupiasi. Bet kalbėjimas iš jausmų, o ne kaltinimų, kuria saugesnį ryšį.

3. Maži intymumo gestai – didelė vertė santykiuose

Intymumas – tai ne tik fizinis artumas, bet ir jausmas, kad esu svarbus (-i), kad galiu būti savimi. Gimus vaikui, romantinis ryšys dažnai pasitraukia į šalį, tačiayra labai svarbu jį išlaikyti. Intymumas nereikalauja didelių pastangų, kartais užtenka:

Nuoširdaus žvilgsnio ar prisilietimo virtuvėje.
Klausimo: „Ko tau šiandien reikėjo iš manęs?“
Priminimo: „Dėkoju tau už tai, kad esi šalia.“

Tokios akimirkos stiprina prieraišumo saugumą net ir kasdienybės chaose.

4. Pagalbos ieškojimas – brandos ženklas, ne silpnumas

Kai kurie sunkumai neišsisprendžia tik dviese, ypač jei abu partneriai turi aktyvias schemas ar skirtingus prieraišumo stilius. Tokiu atveju kreipimasis į psichologą ar porų terapiją gali būti ne santykių „pabaigos ženklas“, o jų išgelbėjimas.

Tyrimai rodo, kad būtent emocinis saugumas tampa tuo pagrindu, ant kurio laikosi ilgalaikiai ir gyvybingi santykiai. Porų terapijos metu, saugumo tema viena iš pagrindinių mokymosi temų.

Santykių transformacija: nuo įtampos – link artumo

Gimus vaikui, keičiasi ne tik buitis, bet ir poros emocinis "kraštovaizdis". Tai laikas, kai neišvengiamai iškyla ir neišspręsti vidiniai klausimai ir ankstyvo prieraišumo pėdsakai ir neišsakytų lūkesčių šešėliai. Bet tai taip pat gali būti santykių gilinimo metas, jei leidžiame sau pažvelgti į vienas kitą ne kaip į „reikalavimų“ nešėjus, o kaip į žmones, kurie abu mokosi mylėti naujomis sąlygomis.

Intymus ryšys nėra statiškas, jis gyvas. Ir kaip kūdikiui reikia nuolatinio rūpesčio, taip ir santykiui reikia atidaus, švelnaus dėmesio. Kartais mažais žingsniais. Kartais su pagalba iš išorės. Kartais tiesiog išdrįstant pasakyti: „Man sunku. Man tavęs trūksta.“

Porų terapijos praktika rodo, kad santykiai atsitiesia tada, kai partneriai ima jausti emocinį saugumą, kai žino, kad net ir konfliktuose yra girdimi, matomi ir svarbūs. Ir net jei pradžioje būna daug chaoso ar skausmo, tas saugumas gali būti atkurtas: kalbėjimu, buvimu kartu, mažais intymumo momentais.

(savistabos klausimynas)

Sustok akimirkai...

Galbūt skaitydamas (-a) šį tekstą atpažinai kažką iš savo gyvenimo. Galbūt tavo santykiuose šiuo metu daugiau tylos nei žodžių, daugiau įtampos nei artumo. O gal esi tas žmogus, kuris viską „laiko ant pečių“, bet viduje jauti nuovargį ar vienatvę.

Jei taip – žinok, kad tai žmogiška. Ir kad iš šitos vietos galima išeiti.

Svarbiausia, kad nesi vienas (-a). Pagalba yra. Kartais ji prasideda nuo paprasto žingsnio: nuo nuoširdaus pokalbio, nuo noro suprasti, nuo sprendimo pasirūpinti ne tik vaiku, bet ir savimi. Nes kai kuriame saugų ryšį su savimi ir kitu, tai tampa didžiausia dovana, kurią galime perduoti ir vaikui.

Šiek tiek žemiau rasi savstabos klausimyną porai. Išbandykyte katu 𔘓 . Jūsų J.

Porų konsultacija | Porų psichologas

Užsakyti

Savistabos klausimynas poroms: kai gimsta ne tik vaikas, bet ir nauji santykiai.

Skirkite sau laiko. Galite atsakyti kiekvienas (-a) atskirai, o vėliau – pasidalinti mintimis be kaltinimų ar vertinimo. Tai nėra „testas“, o kvietimas pažvelgti į save ir vienas kitą su švelnumu.

1. Kaip šiuo metu jaučiuosi mūsų santykiuose?

(Pabandyk įvardyti ne tik mintis, bet ir jausmus: artumą, vienatvę, nerimą, saugumą...)

2. Ar jaučiu, kad turiu erdvės būti savimi?

Kada paskutinį kartą jaučiausi priimamas (-a) toks (-ia), koks (-ia) esu?

3. Kokio palaikymo man šiuo metu labiausiai trūksta?

Ar esu apie tai kalbėjęs (-usi) su partneriu (-e)?

4. Kaip reaguoju, kai jaučiuosi atstumtas (-a) ar nesuprastas (-a)?

Ar linkęs (-usi) atsitraukti, supykti, užsisklęsti, pasitraukti į tylą? Iš kur tai man pažįstama?

5. Ką darau, kai matau, kad partneris (-ė) išgyvena sunkumą?

Ar sugebu išbūti šalia jo/jos jausmų, ar bandau „taisyt“, kontroliuoti ar atsitraukti?

6. Ką reiškia „būti gera mama / tėčiu“ man asmeniškai?

Gal kartais šie vaidmenys nustelbia mano žmogiškus poreikius: poilsio, artumo, švelnumo?

7. Kada paskutinį kartą buvome tiesiog mes dviese, be planų, be pareigų, be vaikų?

Kaip jautėmės tada?

8. Ką norėčiau, kad mano partneris (-ė) žinotų apie mane šiuo metu?

Kokio sakinio nedrįstu pasakyti, bet jis gyvena manyje?

Galite pasirinkti po vieną klausimą per vakarą ir tiesiog nuoširdžiai apie jį pasikalbėti, be spaudimo, skubos ar noro „ištaisyti“, tik tam, kad pabūtumėte šalia vienas kito.