Santykių krizė: ką ji reiškia, kaip ją atpažinti ir kaip su ja tvarkytis?

Santykiai – tai ne tik meilė, artumas ir šiluma. Dažnai tai ir skausmas, tyla, nesusikalbėjimai, abejonės, kurios kartais lieka tarp eilučių. Kai poroje ima dažnėti konfliktai, ryšys atšąla, o bendravimas tampa sunkiu, dažnas klausia savęs: „Ar tai santykių krizė?“

Kaip porų terapeutė, dažnai girdžiu porų sau nustatytą "diagnozę" - mūsų santykiai krizėje. Kartais tai būna ištarta garsiai ir tiesiai, o kartais būna paslėpta tarp eilučių. Remdamasi ne tik savo praktika, bet ir tyrimais, tokiais kaip J. Gottman, S. Johnson ar prieraišumo teorija, šiame straipsnyje pasidalinsiu:

• Kas iš tiesų yra santykių krizė?

• Kodėl ji kyla?

• Ką išgyvena abu partneriai?

• Ką galime su tuo daryti, tiek kartu, tiek po vieną?

Kas yra santykių krizė ir kas ji nėra?

Santykių krizė – tai laikotarpis, kai poros ryšyje atsiranda įtampa, nutrūksta bendravimo srautas, išauga emocinis atstumas arba pasikartoja konfliktai, kurių nepavyksta išspręsti. Tai nebūtinai reiškia, kad santykiai „baigiasi“. Priešingai, krizė poroje dažnai yra signalas, kad reikalingi pokyčiai: kvietimas sustoti, įsiklausyti ir pažiūrėti, kas iš tiesų vyksta.

Tyrimai rodo...

John Gottman pastebėjo, kad santykių krizę ir skyrybas dažniausiai prognozuoja keturi labai destruktyvūs bendravimo būdai, kuriuos jis pavadino „raiteliais“. Pirmiausia tai gilina emocinę distanciją, o vėliau didina skyrybų tikimybę ar ilgametį abejingumą.

• Kritika – asmeninė ataka, o ne nusiskundimas dėl situacijos. Pvz.: „Tu niekada nepadedi!“ vietoje „Jaučiuosi pervargusi, kai viską darau viena.“

• Panieka – pašaipos, sarkazmas, akių vartymas, moralinis savęs išaukštinimas. Panieka sukelia atitolimą ir net fizinės sveikatos blogėjimą. Tai pavojingiausias raitelis.

• Gynimasis – atsakomybės kratymasis, kaltės permetimas. Nors tai gali atrodyti kaip apsauga, bet ji trukdo tikram problemos sprendimui.

• Tylėjimas / emocinis atsitraukimas – fiziologinis užsidarymas: žmogus nustoja reaguoti, nutyla, atsitraukia emociškai, fiziškai. Dažnai pasireiškia vyrams.

 

Svarbu suprasti, kad:

• Krizė ≠ nesėkmė. Net sveikuose santykiuose gali ištikti krizės laikotarpiai.

• Krizė ≠ „mes netinkam vienas kitam“. Dažnai tai tik ženklas, kad porai trūksta įrankių spręsti iškilusius sunkumus ir išsakyti tai ką jaučia.

Krizė nebūtinai yra blogis, ji gali būti augimo praadžia, ypač, jei pora sugeba ne tik kovoti, bet ir išgirsti vienas kitą, o pavyzdžiui Emocijų fokusavimo terapijos požiūriu (Sue Johnson), tai dažnai ženklas, kad poros saugus emocinis ryšys yra pažeistas, bet jį galima atstatyti.

Kaip skirtingai santykių krizę išgyvena partneriai?

Santykių krizė. Pagalba poroms.

Kai pora patenka į krizę, dažnai atrodo, kad

abu žmonės reaguoja labai skirtingai. Vienas gali bandyti viską iškart išspręsti, kalbėti, „gelbėti“, o kitas – traukiasi, vengia, užsidaro. Ir tuomet abu jaučiasi vieni, palikti ir pan.

Prieraišumo teorija padeda paaiškinti šį fenomeną.

Remiantis prieraišumo teorija (Bowlby, 1969; Bartholomew & Horowitz, 1991; Mikulincer & Shaver, 2007), mūsų vaikystės patirtys formuoja prieraišumo stilių, kuris stipriai veikia tai, kaip reaguojame į artumo ar praradimo grėsmes.

Dažniausi scenarijai:

• Nerimastingas prisirišimas. Sutuoktinis (-ė) reaguoja stipriai emocingai, jaučia baimę būti atstumtam (-ai), be to nori „sutvarkyti“, „prisikabinti“, bet ištiesų dažnai jaučiasi atstumiamas (-a).

• Vengiantis prisirišimas. Sutuoktinis (-ė) išoriškai atrodo ramus (-i), bet viduje jaučia įtampą. Yra linkęs (-usi) atsitraukti, nekalbėti, ignoruoti problemą, išgyvena krizę tyliai, bijo, kad bus „užvaldytas (-a)“.

Šios skirtingos reakcijos, poroje santykiuos gali viena kitą paaštrinti. Kai vienas bando priartėti → kitas atsitraukia → pirmas jaučiasi dar labiau atstumtas… ir taip prasideda užburtas ratas.

Daugiau galite paskaityti mano straipsnyje "Prieraišumas. Aš taip pat buvau vaikas. Kaip tai susiję su mano dabartimi?"

Kaip tai jaučiasi ir atsispindi mintyse ar žodžiuose?

• „Jis (-i) manęs nebegirdi.“

• „Jis (-i) tik rėkia, o aš noriu tylos, palikit mane ramybėje!"

• „Jis (-i) viską dramatizuoja.“

• „Aš vienas (-a) viską darau ir nešu šią naštą.“

Bet dažniausiai už šių minčių ar garsiai ištartų žodžių slypi labai žmogiška baimė: būti nesuprastam (-ai), atmestam (-ai), apleistam (-ai). Porų terapijoje pradedame ne nuo „kas teisus“, o nuo to, ką jaučiat abu. Tik tada galima ieškoti būdo būti kartu, ne kovojant, o matant, jaučiant, girdint, suprantant.

Kada santykių krizė tampa pavojaus signalu, o kada tai tiesiog galimas ar esamas augimas?

Tikrai ne kiekviena krizė reiškia pabaigą. Tačiau yra atvejų, kai krizė – tai aiškus signalas, kad porai reikalinga pagalba, kad būtų apsaugotas ne tik santykis, bet ir abu jame esantys žmonės.

Pavojingi santykių krizės požymiai:

• Emocinis ar fizinis smurtas. Nė viena krizė nepateisina emocinės prievartos, smurtinės kontrolės ar fizinio smurto. Tai jau ne santykių krizė, o žala.

• Ilgalaikis abejingumas. Jei abu partneriai ilgą laiką nebesidomi vienas kitu, net nebando kalbėtis ar spręsti. Santykis gali būti visiškame „emociniame sąstingyje“.

• Užsitęsęs tylėjimas, vengimas, užsisklendimas. Kai bėgant laikui vis daugiau nutylima, o emocinis artumas vis mažėja, krizė ima gilėti labai tyliai, bet ir itin grėsmingai.

• „Gyvenam kaip kambariokai“ jausmas. Artumas, švelnumas, net paprasti kontaktai dingsta. Liekama tik bendruose planuose ar vaikuose.

Kada tai galimas ar jau esamas augimas? Krizė tampa galimybe tada, kai:

• abu žmonės nori suprasti vienas kitą;

• yra pasiryžimas kalbėtis, net jei sunku;

• atsiranda sąmoningumo, kad ne viską galim išspręsti patys;

• partneriai pasiryžta ieškoti pagalbos (pvz., porų konsultacijos, porų terapija).

Kaip rašo J. Gottman, krizės metu svarbiausia tampa emocinis grįžtamasis ryšys: mokėjimas ir noras, net ir pykstant parodyti, kad „tu man rūpi“. Kartais santykių krizė tai paskutinis šansas, bet kartu ir pirma tikra galimybė susipažinti/ susitikti, ne su idealiu sutuoktiniu, vyru ar žmone, o su tikru žmogumi, šalia kurio galima ir norisi augti, bet tik tuomet jei abu nori mokytis, išgirsti ir suprasti.

Kaip gali padėti porų terapija krizės metu?

Kai santykiuose skauda, natūralu norėti greito sprendimo. Tačiau porų terapijos tikslas ne atsakyti į klausimą „kas teisus“, o padėti Jums suprasti, kas iš tiesų vyksta tarp jūsų.

Ką daro porų terapija?

• Porų terapija sukuria saugią erdvę kalbėtis. Terapeuto palaikomas pokalbis dažnai pirmą kartą leidžia išsakyti tai, kas ilgai buvo nutylima ar neišgirsta. Nėra teisiųjų ir kaltųjų – yra du žmonės, kuriems skauda.

• Padeda atpažinti pasikartojančius modelius. Remiantis emocijų fokusavimo terapija (EFT), aš kaip porų terapeutė padedu porai pamatyti, kokie reakcijų ratai (atsitraukimas, priekaištai, tylėjimas) vėl ir vėl juos įtraukia.

• Padeda grįžti į emocinį kontaktą. Sue Johnson tyrimai rodo, kad santykių išsaugojimas labiausiai priklauso ne nuo „išspręstų problemų“, o nuo to, ar partneriai vėl jaučia emocinį saugumą vienas su kitu. Moko kalbėti ir klausytis. Porų terapijoje poros mokosi sąmoningai komunikuoti, išbūti savo emocijas ir išgirsti partnerio poreikius ne kaip puolimą, o kaip kvietimą į artumą.

Kokį vaidmenį atlieka porų terapeutas?

Būdama psichologė, būsima psichoterapeutė, savo darbe siekiu, padėti abiem partneriams išbūti emocijas, kurios iki šiol buvo per skaudžios; tyrinėti ne tik „ką jūs darote“, bet kodėl tai vyksta, iš kur kilo jūsų santykių krizė ar tylos; padėti jums ne išspręsti vieną problemą, o mokytis naujai būti poroje.

Kartais porų terapijos pradžia būna paprasta:„Mes nebežinom, kaip būti kartu.“ Bet jau vien tai, kad ateinate dviese, reiškia, kad ryšys dar gyvas. Ir verta už jį pakovoti – sąmoningai, švelniai, palaipsniui.

Kada verta kreiptis pagalbos? Ir kodėl nereikia laukti blogiausio?

Labai dažnai poros kreipiasi į terapeutą tada, kai santykiai jau „ant bedugnės krašto“. Kai tylos daugiau nei pokalbių, kai artumo norima, bet nebesuprantama kaip jį sugrąžinti, ir dar blogiau, kai santykiuose atsiranda trečias asmuo ar skyrybų dokumentai jau ruošiami.

Bet iš tiesų...

Pagalbos verta ieškoti ne tik kai jau labai blogai , bet ir tada, kai:

• santykiai nebedžiugina, nors nieko baisaus tarsi nevyksta;

• pradeda kartotis tie patys konfliktai, kurie niekur neveda;

• atsiranda jausmas, kad gyvenat „šalia“, o ne kartu;

• vienas iš jūsų jaučia abejones, bet vis dar nori suprasti, kodėl.

Terapija nebūtinai reiškia krizės sprendimą.

Dažnai tai būdas išmokti būti kartu brandžiau, sąmoningiau ir švelniau. Jei skaitai šį tekstą ir jauti, kad kažkur atpažinai save ar savo "antrą pusę", šis pastebėjimas gali būti, lyg kvietimas sustoti jums abiems Ne tam, kad išsiskirtumėte, o tam, kad pradėtumėte kalbėtis kitaip.

Jei, kaip pora jaučiate, kad norėtumėte pradėti, esate laukiami. Kviečiu į pirmą susitikimą, kuriame galėsim pažvelgti į jūsų situaciją kartu, be spaudimo, bet su dėmesiu ir pagarba.

Jūsų J.

Porų konsultacija | Porų psichologas

60

Užsakyti

Raktiniai žodžiai: santykių krizė, porų terapija, parų terapeutas.