Emocinis ryšys šeimoje: kaip jį stiprinti kasdien?
- Jolita Sorokinaite
- prieš 2 dienas
- 5 min. skaitymo
Gyvenimas pilnas iššūkių, o šeima dažnai tampa vieta, kurioje tikimės jaustis saugūs, priimti ir suprasti. Vis dėlto net artimiausi žmonės gali nutolti. Kartais tam nereikia didelio konflikto. Ryšys pamažu silpnėja per skubėjimą, neišsakytus jausmus, nuovargį ir pokalbius, kuriuose daugiau sprendžiame problemas nei iš tiesų girdime vienas kitą.
Emocinis ryšys šeimoje nėra savaime suprantamas ar kartą visiems laikams sukuriamas dalykas. Jis panašus į namų židinį. Kad šis neužgestų, kartais pakanka įmesti visai mažą malką: parodyti dėmesį, išklausyti, apkabinti ar paklausti, kaip žmogus iš tiesų jaučiasi.
Šiame straipsnyje aptarsiu praktiškus būdus, padedančius kurti artimesnius santykius su partneriu, vaikais ir kitais šeimos nariais.
Kodėl emocinis ryšys šeimoje toks svarbus?
Emocinis ryšys apima ne tik dalijimąsi jausmais. Jis kuriamas tuomet, kai šeimos nariai jaučia, kad gali būti savimi, kalbėti apie savo išgyvenimus ir nebijoti būti pažeminti, atstumti ar išjuokti.
Šilti ir jautrūs santykiai su artimaisiais padeda vaikams mokytis atpažinti savo emocijas, jas reguliuoti ir kurti saugius santykius su kitais žmonėmis. Tėvų reakcijos į vaiko jausmus, pokalbiai apie emocijas ir pačių suaugusiųjų rodomas pavyzdys yra svarbi vaiko emocinės raidos dalis.
Stiprus ryšys nereiškia, kad šeimoje niekada nekyla nesutarimų. Veikiau jis leidžia nesutarimų metu neprarasti jausmo, kad esate vienoje pusėje. Galite pykti, nesutikti ar nusivilti, tačiau kartu išsaugoti pagarbą ir domėjimąsi vienas kitu.
Skirk laiko tikram buvimui kartu
Šeimos ryšį kuria ne vien kartu praleistų valandų skaičius. Svarbu, kaip tuo metu esi su kitu žmogumi. Galima visą vakarą praleisti viename kambaryje, tačiau nė karto nesusitikti žvilgsniais.
Pamėgink kasdien skirti bent keliolika minučių pokalbiui be telefono, televizoriaus ir kitų trukdžių. Paklausk ne tik, ką šeimos narys veikė, bet ir kaip jis jautėsi.
Gali užduoti paprastus klausimus:
„Kas šiandien tave pradžiugino?“
„Kas buvo sunkiausia?“
„Ar šiandien buvo akimirka, kai jauteisi vienišas (-a)?“
„Kuo galėčiau tau padėti?“
Bendri pietūs ar vakarienė taip pat gali tapti prasminga susitikimo vieta. Tyrimų apžvalgos rodo sąsajas tarp dažnesnių šeimos valgymų, geresnės vaikų ir paauglių savijautos bei palankesnio šeimos funkcionavimo. Vis dėlto svarbus ne vien valgymo dažnumas, bet ir prie stalo kuriama atmosfera.
Kalbėk apie jausmus, o ne vien apie elgesį
Kai šeimoje kyla įtampa, dažnai pradedame vertinti kito elgesį:
„Tu manęs niekada neklausai.“
„Tau visai nerūpi šeima.“
„Su tavimi neįmanoma susikalbėti.“
Tokie žodžiai dažniausiai sukelia norą gintis. Pokalbis tuomet tampa panašus į stalo teniso partiją, kurioje kaltinimai skrieja iš vienos pusės į kitą.
Pamėgink kalbėti apie savo patirtį:
„Kai kalbu ir nematau tavo reakcijos, pasijuntu neišgirstas (-a).“
„Kai planai pasikeičia man nežinant, jaučiuosi nesvarbus (-i).“
„Man dabar reikia ne patarimo, o kad mane išklausytum.“
Kalbėjimas pirmuoju asmeniu nepašalina problemos, tačiau sumažina kaltinimą ir leidžia kitam žmogui geriau suprasti, kas vyksta tavo viduje.
Mokykis išklausyti neskubėdamas (-a) taisyti
Kartais artimą žmogų bandome nuraminti sakydami:
„Nėra čia ko liūdėti.“
„Nesinervink.“
„Viskas bus gerai.“
Nors ketinimas gali būti geras, žmogus tokį atsakymą kartais išgirsta kaip žinutę, kad jo jausmas yra netinkamas arba per stiprus.
Empatiškas atsakymas galėtų skambėti taip:
„Matau, kad tau dabar labai skaudu.“
„Suprantu, kodėl ši situacija tave supykdė.“
„Papasakok daugiau. Noriu suprasti.“
Emocijos priėmimas nereiškia, kad pritari visiems veiksmams. Vaikui galima pasakyti: „Suprantu, kad pyksti, tačiau mušti negalima.“ Tokiu būdu priimamas jausmas, bet kartu nustatoma aiški elgesio riba.
Tyrimai rodo, kad palaikančios tėvų reakcijos į vaikų emocijas ir mokymas jas atpažinti gali stiprinti vaikų emocinę kompetenciją. Tėvystės programų, orientuotų į emocijų pažinimą, metaanalizėje nustatytas teigiamas poveikis tiek tėvų elgesiui, tiek vaikų emociniams gebėjimams.
Kurk šeimos ritualus
Ritualas nebūtinai turi būti ypatinga šventė. Tai gali būti šeštadienio pusryčiai, vakarinis pasivaikščiojimas, filmo vakaras, bendras maisto gaminimas ar klausimas prieš miegą: „Kokia buvo geriausia tavo dienos dalis?“
Šeimos ritualai suteikia gyvenimui nuspėjamumo ir padeda kurti bendrą šeimos tapatumą. Jie primena: „Štai kas mes esame ir ką darome kartu.“ Mokslinėje literatūroje ritualai siejami su emocijų reguliavimu ir socialinio ryšio palaikymu.
Svarbu ne ritualo sudėtingumas, o jo prasmė. Vaikui daug svarbiau ne įspūdinga išvyka kartą per metus, bet patikimas žinojimas, kad, pavyzdžiui, sekmadienio rytą šeima kartu gamina blynus.
Po konflikto sugrįžk į ryšį
Konfliktų išvengti nepavyks. Šeimos nariai turi skirtingus poreikius, nuomones ir jautrias vietas. Emocinį saugumą labiau lemia ne pats konflikto faktas, o tai, kas vyksta po jo.
Po nesutarimo gali pasakyti:
„Apgailestauju, kad kalbėjau pakeltu tonu.“
„Mano pyktis buvo svarbus, tačiau būdas, kuriuo jį išreiškiau, tave įskaudino.“
„Norėčiau pabandyti šį pokalbį pradėti iš naujo.“
Atsiprašymas nėra silpnumo ženklas. Tai gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir parodyti, kad santykis tau svarbesnis už norą bet kokia kaina būti teisiam (-ai).
Jeigu emocijos labai stiprios, naudinga susitarti dėl pertraukos. Vis dėlto svarbu pasakyti, kada prie pokalbio sugrįšite. Tylus pasitraukimas be paaiškinimo gali būti išgyvenamas kaip atstūmimas.
Kaip stiprinti emocinį ryšį su vaiku?
Vaikai ne visada gali tiksliai pasakyti, ką jaučia. Jų nerimas gali pasirodyti kaip irzlumas, pyktis, užsispyrimas, verkimas ar atsitraukimas. Todėl svarbu matyti ne vien elgesį, bet ir už jo slypintį poreikį.
Ryšį su vaiku stiprina keli paprasti dalykai:
Skirk jam nedalomo dėmesio, net jeigu tai tik dešimt minučių.
Klausykis nepertraukinėdamas (-a) ir neskubėdamas (-a) mokyti.
Padėk įvardyti emociją: „Atrodo, kad nusivylei.“
Domėkis vaiko pasauliu, net jeigu jo pomėgiai tau nėra artimi.
Laikykis pažadų ir paaiškink, kai jų ištesėti negali.
Saugiame ryšyje vaikas sužino, kad su savo jausmais neprivalo likti vienas. Tai nereiškia, kad suaugęs žmogus turi išspręsti kiekvieną problemą. Kartais didžiausia pagalba yra ramiai pabūti šalia.
Kaip išsaugoti ryšį su partneriu?
Partnerių santykiai dažnai pradeda suktis apie buitį, vaikus, sąskaitas ir darbus. Pokalbiai tampa praktiški, tačiau juose lieka vis mažiau artumo.
Ryšį gali padėti atkurti kasdienis domėjimasis:
„Kaip tu iš tikrųjų laikaisi?“
„Kas šiuo metu tau kelia daugiausia įtampos?“
„Kada pastaruoju metu jauteisi man artimas (-a)?“
„Ko norėtum daugiau mūsų santykiuose?“
Svarbūs ir maži dėkingumo ženklai. Pasakymas „ačiū, kad pasirūpinai“ gali atrodyti nereikšmingas, tačiau jis parodo, kad partnerio pastangos yra pastebimos.
Pasimatymas taip pat nebūtinai turi reikšti restoraną ar ypatingą išvyką. Kartais tai puodelis arbatos virtuvėje, kai vaikai užmiega, arba pusvalandis pasivaikščiojimo, per kurį nekalbama vien apie rūpesčius.
Pradėk nuo vieno mažo pokyčio
Emocinis ryšys šeimoje kuriamas ne didelėmis deklaracijomis, o kasdieniais pasikartojančiais veiksmais. Nereikia iš karto pakeisti viso šeimos gyvenimo. Pasirink vieną nedidelį žingsnį.
Šiandien gali atidėti telefoną ir išklausyti artimą žmogų iki galo. Gali pasakyti tai, už ką esi dėkingas (-a). Gali atsiprašyti arba paklausti, ko kitam šiuo metu labiausiai reikia.
Kartais šeimos ryšį stiprina ne tobuli žodžiai, o paprasta žinutė: „Aš esu čia. Tu man rūpi. Noriu tave suprasti.“
Jeigu jaučiate, kad šeimoje vis sunkiau susikalbėti, konfliktai kartojasi arba artumą pakeitė nuolatinė įtampa, individuali ar porų konsultacija gali padėti geriau suprasti susiformavusius santykių modelius ir ieškoti naujų bendravimo būdų.
Straipsnį parengė psichologė Jolita Sorokinaitė
Šaltiniai
England-Mason, G., et al. (2023). Emotion socialization parenting interventions targeting emotional competence in young children: A systematic review and meta-analysis of randomized controlled trials. Clinical Psychology Review, 100, 102252.
Eisenberg, N., Cumberland, A., & Spinrad, T. L. (1998). Parental socialization of emotion. Psychological Inquiry, 9(4), 241–273.
Harrison, M. E., Norris, M. L., Obeid, N., Fu, M., Weinstangel, H., & Sampson, M. (2015). Systematic review of the effects of family meal frequency on psychosocial outcomes in youth. Canadian Family Physician, 61(2), e96–e106.
Hobson, N. M., Schroeder, J., Risen, J. L., Xygalatas, D., & Inzlicht, M. (2018). The psychology of rituals: An integrative review and process-based framework. Personality and Social Psychology Review, 22(3), 260–284.
Middleton, G., Golley, R., Patterson, K., Le Moal, F., & Coveney, J. (2020). What can families gain from the family meal? A mixed-papers systematic review. Appetite, 153, 104725.
Komentarai