Emocinis nestabilumas. Kodėl vieną dieną jaučiuosi gerai, o kitą – vėl blogai? Apie gijimo bangas ir vidinį procesą.

Ar ir tu kartais pastebi, kad viena diena būna šviesi, kupina vilties ir jėgų, o kita viskas lyg iš naujo sugriūva? Gal pagalvoji: „Juk man jau buvo geriau. Kodėl dabar vėl sunku?“

Tokie momentai gali kelti nusivylimą. Gali net pasirodyti, kad stovi vietoje arba žengi atgal.

Tačiau iš tiesų – gijimas nėra tiesi linija. Emocinis kelias dažnai primena bangas: kylam, krentam, vėl kylam. Ir tai yra visiškai normalu.

Kaip psichologė, būsima psichoterapeutė dažnai girdžiu šį nerimą: „Atrodo, kad turėjau jaustis geriau – tai kodėl vėl verkiau?“ Šiame straipsnyje noriu pasidalinti, kodėl emociniai svyravimai nėra nesėkmė, o tikras, gyvas ženklas, kad tu esi kelyje. Net jei tas kelias kartais vingiuotas.

Gijimo procesas nėra tiesi linija ir ką reiškia emocinis nestabilumas?

Dažnai žmonės, kurie ieško pagalbos ar pradeda gilintis į save, tikisi, kad jausis vis geriau, stabiliai, tolygiai. Bet kai emocijos svyruoja, atsiranda baimė: „Gal aš nepakankamai stengiuosi?“„Gal man blogėja? Kodėl?“

Iš tiesų tai, ką mes vadiname emociniu nestabilumu, dažnai yra normalus gijimo proceso etapas. Kai pradedi skirti daugiau dėmesio savo vidui, ima kilti senos emocijos, kurias greičiausiai ilgai slopinai. Tai gali atrodyti kaip „atkrytis“, bet iš tiesų tai yra ženklas, kad atsigauna tavo emocinis jautrumas.

Gijimas nėra tik kilimas aukštyn. Tai bangavimas: viena diena – šviesi, kita – tamsesnė ir sunkesnė. Tokia dinamika nereiškia, kad nesi pakeliui į geriau. Kaip ir mano Instagram įraše vaizduojama banga rodo, kad būna mažų pergalių, didelių nesėkmių, proveržių akimirkų ir vėl abejonių. Taip gyja ne tik kūnas, bet ir vidus.

Tad jei jauti emocinį nestabilumą, žinok, kad tai ne silpnumo ar nesėkmės ženklas. Tai ženklas, kad tavo vidinis pasaulis pradeda judėti. Ir tai – jau sveikimo dalis.

Kodėl taip vyksta? Kas slypi už emocinio nestabilumo?

Emocinis nestabilumas nėra atsitiktinis. Dažnai tai vidinės sistemos atsakas į ilgą laiką kauptą įtampą, spaudimą, slopinimą ar net neišgyventas patirtis.

Ilgą laiką galbūt buvai „stiprus (-i)“, tvarkingas (-a), logiškas (-a). Stengeisi nekreipti dėmesio į tai, kas žeidė. O kūnas ir psichika tuo metu kaupė. Slėpė. Kai tik pradedi atsiverti sau sąmoningai ar terapiniame procese, emocijos ima kilti į paviršių. Jos gali pasirodyti netikėtai: staiga pravirksti, pyksti „be priežasties“, jautiesi išbalansuotas (-a). Tai nereiškia, kad blogėji. Tai reiškia, kad sistema pagaliau leidžia sau jausti.

Psichologijoje tai vadinama procesu. O procesai nėra statiški. Jie kvėpuoja, juda, keičiasi. Be to, kartais senos reakcijos vis dar veikia automatiškai, pvz., kai aplinkoje kyla konfliktas, tavo kūnas reaguoja kaip anksčiau, nors sąmoningai nori elgtis kitaip. Tai normalu. Seno elgesio modelio keitimas, tai ne vieno sprendimo, o nuoseklaus darbo rezultatas.

Ką svarbu sau priminti, kai atrodo, kad „vėl viskas griūva“?

Tokiomis dienomis, kai vėl norisi viską mesti, kai atrodo, kad nepadėjo nei psichologė, nei psichoterapija, nei knygos, nei kvėpavimas yra labai lengva nusivilti savimi. Tarsi viskas, ką darei iki šiol, nebeturi prasmės. Bet būtent tokiais momentais noriu tau priminti, kad tai nėra žingsnis atgal. Tai bangos dugnas, o banga visada vėl kyla!

Kai jautiesi silpnas (-a), išbalansuotas (-a), kai abejoji savimi ar visa savo kelione, tai dar nereiškia, kad sustojai. Tai reiškia, kad gyveni. Emocinis nestabilumas nebūtinai rodo, kad tu kažką darai ne taip. Dažniausiai tai rodo, kad galiausiai imi susidurti su savimi tikriau ir giliau.

Net jei vėl pravirkai. Net jei jautiesi tuščias (-ia). Net jei atrodai sau „atkritęs (-usi)“, tu vis tiek eini į priekį, nes leidi sau jausti tai, kas ilgai buvo tylu. Ir labai svarbu, nevertinti savęs pagal vieną dieną. Gijimas matuojamas ne tobulumu, o tuo, kiek kartų leidai sau būti žmogumi.

Kaip gali padėti terapinis procesas?

Kartais žmonės, pajutę emocinį nestabilumą, ima dvejoti „Gal terapija neveikia?“, „Gal dar labiau pablogės?“ Ir visgi, būtent šiuo metu psichoterapija gali tapti ta vieta, kurioje saugiai išbūni, net su savo vidiniais svyravimais.

Aš kaip psichologė, būsima psichoterapeutė dažnai matau, kaip žmonės ateina į psichoterapiją ne dėl konkretaus tikslo, o dėl jausmo, kad „nebesuprantu savęs“. Emociniai šuoliai, jautrumas, abejonės, visa tai tampa mūsų darbo dalimi. Mes nebandome jų pašalinti, o mokomės juos atpažinti, išlaikyti, išgirsti.

Terapinis santykis yra tarsi ramus taškas, kai pasaulis viduje banguoja, čia atsiranda erdvė refleksijai. Ir kai žmogus ima suprasti, kad net sunkiausiose emocijose jis nėra vienas (-a), tai tampa dideliu pokyčiu. Terapijoje nereikia būti „tvarkingam (-ai)“ ar „pažengusiam (-iai)“. Gali ateiti toks (-ia), koks (-ia) esi. Su tuo, ką jauti šiandien. Ir net jei kartais atrodo, kad nėra ką pasakyti, visuomet sakau, kad tyla taip pat yra reikšminga ir reikalinga.

Kvietimas veikti – žingsnis į ryšį su savimi.

Jei vis dar skaitai šias eilutes ir jauti, kad kažkas jose tau artima, galbūt tai ženklas. Ne didelis, ne dramatiškas, bet tylus kvietimas pažvelgti į save su šiek tiek daugiau švelnumo. Gali būti, kad pavargai. Gal jautiesi pasimetęs (-usi), gal svyruoji tarp vilties ir abejonių. Gal nori pokyčio, bet nežinai nuo ko pradėti.

Noriu tau pasakyti, tu neturi būti „sugedęs (-usi)“, kad galėtum kreiptis pagalbos. Aš, Jolita, psichologė, kviečiu tave susitikti. Ne tam, kad ištaisytume. O tam, kad kartu pažiūrėtume, kas šiuo metu gyvena tavo viduje. Pirmas žingsnis gali būti paprastas: trumpa žinutė, užklausos forma ar klausimas.

O visa kita – rasim kartu.

Tavo J.

Individuali psichologo konsultacija

Užsakyti