Bendratėvystė po skyrybų: Ką reikia žinoti apie bendratėvystės (Co-parenting) tipus.
- Jolita Sorokinaite
- 2025-11-15
- 5 min. skaitymo
Atnaujinta: 2025-11-18
Tėvystė po skyrybų ko gero ir viena sudėtingiausių, bet ir viena svarbiausių etapų po santuokos ar partnerystės nutraukimo.
Skyrybos užbaigia partnerystę, bet ne tėvystę. Tavo, kaip mamos ar tėčio, vaidmuo tęsiasi, o su juo atsiranda naujas iššūkis, tai yra sukurti veikiantį santykį su buvusiu partneriu dėl vaikų gerovės, kartu juos auklėjant ir auginant. Šis santykis vadinamas bendratėvyste (angl. co-parenting). Bendratėvystė tai tėvų tarpusavio bendravimas ir bendradarbiavimas auginant vaikus po skyrybų ar gyvenimo atskirai.
Kas yra bendratėvystė po skyrybų (Co-parenting)?
Bendratėvystė, tai ne tik jūsų, kaip buvusių partnerių santykiai auginant vaikus, bet ir planas, kaip kartu auginate savo vaiką (ar vaikus) po skyrybų ar gyvenimo atskirai.
Žmogiškai tariant, bendratėvystė susijusi su šiais esminiais aspektais:
Kaip jūs bendraujate, koordinuojate veiksmus ir tvarkote ar sprendžiate tarpusavio konfliktus bei nesutarimus dėl vaiko auklėjimo?
Kiek vienas kito auklėjimo pastangas palaikote, o ne kenkiate?
Kaip tėvai suvokia vienas kitą ir kiek pasitiki kito, kaip tėvo ar motinos, vaidmeniu ir kompetencija.
Kiek abipusiai įsipareigojate kartu auklėti vaikus ir kaip pasidalijate darbus (pvz., susitarimai, bendras šeimos valdymas) bei su vaiku susijusiu laiku. Laiko veiksnys, tai yra kokiu santykiu, tai yra kiek laiko būna vaikas atskirtai su kiekvienu iš tėvu, yra ypač svarbus.
Apibendrinant, bendratėvystė yra dinamiškas procesas, apimantis keturis kertinius akmenis: santykį, pasitikėjimą, palaikymą ir pasidalijimą pareigomis.
Bendratėvystės kontekstas Lietuvoje: nuo tradicijos iki pokyčių
Pradėdama kalbėti apie skirtingus bendratėvystės modelius, negaliu apeiti ir Lietuvos konteksto. Istoriškai mūsų šalyje, kaip ir daugelyje Rytų Europos valstybių, po skyrybų vyravo tradicinis modelis: vaikai dažniausiai lieka gyventi su mama, o tėčio vaidmuo apsiriboja tam tikru periodiniu matymusi (kas antras savaitgalis) ir finansine parama. Šis modelis yra nutolęs nuo tikrosios bendratėvystės prasmės, nes dažnai reiškia, kad vienas iš tėvų (dažniausiai tėtis) tampa izoliuotas nuo kasdienių sprendimų ir aktyvaus auklėjimo.
Pasaulio ir ypač Skandinavijos šalyse bei Vakarų kultūroje bendratėvystė (įskaitant bendrą vaiko gyvenamosios vietos nustatymą ir bendrą priežiūrą) yra kur kas labiau įprastas ir visuomeniškai palaikomas modelis. Ten siekiama užtikrinti, kad abu tėvai, nepaisant skyrybų, išliktų aktyvūs ir lygiaverčiai vaiko gyvenimo dalis.
Gera žinia: nors pokyčiai vyksta lėtai, Lietuvoje bendratėvystė yra vis augantis reiškinys. Tai atspindi teisinės ir visuomenės nuostatos pokyčius, pripažįstančius dviejų aktyvių tėvų naudą vaiko gerovei. Vis daugiau tėvų, vedami sąmoningumo ir noro išsaugoti glaudų ryšį su vaikais, ieško būdų, kaip realiai dalytis pareigomis ir būti lygiateisiais auklėtojais.
Šis pokytis ypač svarbus, nes jis skatina partnerius/tėvus permąstyti savo vaidmenis ir ieškoti tokio modelio (bendradarbiaujančio ar paralelinio), kuris geriausiai tinka konkrečioss šeimos dinamikai ir palaiko vaiko atsparumą.
Nors vyrauja įsitikinimas, kad idealus modelis yra visapusiškas bendradarbiaujančio tipo bendratėvystė modelis, praktika rodo, kad paralelinė tėvystė tampa geriausia išeitimi. O mokslas išskyrė tris dažniausiai pasikartojančius bendratėvystės tipus.
3 Bendratėvystės tipai: Kuris iš jų yra Tavo?
1. Bendradarbiaujanti tėvystė (Cooperative Co-parenting)
Šis modelis dažnai laikomas idealu. Jam būdingas žemas konflikto lygis ir aukštas įsitraukimo lygis. Tėvai, pasirinkę šį kelią, sugeba kartu spręsti problemas, priimti bendrus sprendimus ir teikti vienas kitam paramą auginant vaikus.
Tokią bendratėvystę dažnai pažymi tėvų išgijusios emocinės žaidos po skyrybų, tėvai bendrauja konstruktyviai, randa naujas tėvystės pozicijas, sukuria tvirtą ir veiksminga tėvystę vaiko atžvilgiu. Čia kaip psichologė, galiu pasakyti, kad žmonės pakeičia santykį su buvusiu sutuoktiniu/partneriu. Čia buvęs partneris sėkmingai tampa tiesiog vaiko mama arba tėčiu, o ne partneriu.
2. Konfliktiška tėvystė (Conflicted Co-parenting)
Tai yra modelis, kurio visiškai reikia vengti, nors jame, deja, atsiduria dalis tėvų. Šią bendratėvystę lydi aukšto konflikto lygis ir tuo pačiu aukštas įsitraukimo lygis (jie dažnai bendrauja arba bando daryti įtaką vienas kito gyvenimui, jų auklėjimo stiliui ir pan.).
Jei tavo santykiai su buvusiuoju partneriu tęsiasi slegiančiu, užsitęsusiu ir nuolat eskaluojančiu konfliktu, tikėtina, kad esate įstrigę šiame modelyje. Ilgalaikiai konfliktai. Tėvai dažnai atsiduria „teisėtos aukos“ pozicijoje, o buvusį partnerį pozicionuoja kaip „probleminį kitą“ (angl. troublesome other), atsakingą už visus sunkumus (Stokkebekk, 2021).
Moksliniai tyrimai (kaip antai tas, kuriuo remiuosi) rodo, kad tokie tėvai pasakoja „Aukos ir Probleminio Kito“ istorijas. Jie gali:
Pozicionuoti save kaip traumuojančių įvykių aukas (pvz., neištikimybės, smurto ar melagingų kaltinimų).
Naudoti „Kas yra blogas“ naratyvą, kuriame buvęs partneris pozicionuojamas kaip nefunkcionalus tėvas/mama arba nelojalus bendratėvis.
Kenksmingiausia vaikui dalis yra ne kokio didumo yra konfliktas, o tai, kad konfliktai kartojasi nuolatos.
3. Paralelinė tėvystė (Parallel Co-parenting)
Paralelinę bendratėvystę lidi mažas įsitraukimo lygis ir žemas konflikto lygis. Paralelinė bendratėvystė – tai „apsisaugojimo strategija“ arba „minimalaus kontakto taisyklė“. Šis modelis yra pasirenkamas tuomet, kai tarp tėvų yra didelė tikimybė, kad bet koks bendravimas baigsis karštu konfliktu.
Tėvai sąmoningai pasirenka mažai bendrauti ir vengti susitikimų ne todėl, kad puikiai sutaria, o todėl, kad taip saugo save ir vaikus nuo nuolatinės įtampos bei naujų ginčų eskalavimo. Paprasčiau tariant – tai atsietas, griežtai ribotas bendravimas, kuris padeda nutraukti konfliktų ciklą.
Iš esmės, tai yra dviejų autonomiškų namų ūkių ir autonomiško auklėjimo pripažinimas. Kiekvienas tėvas atsako už savo auklėjimo stilius ir santykius su vaiku, nesikonsultuodamas ir neįtraukdamas kito tėvo į kasdienius, nuolatinius sprendimus. Komunikacija yra minimali ir griežtai apibrėžta, atliekama tik tam tikrais kanalais (el. paštu, žinutėmis) ir tik tuomet kai tai yra būtina ir į vaiką orientuota informacija.
Kodėl paralelinė tėvystė dažnai yra geresnis kelias arba ką daryti, kai bendradarbiauti tiesiog neįmanoma?
Kaip profesionalė, turiu pasakyti atvirai: kartais šeimos specialistų per didelis noras priversti tėvus bendradarbiauti gali tapti klaida. Mokslininkai tai vadina „šeimos kolonizavimu“ , kai tėvams primetami idealai (pvz., tobulas bendradarbiavimas), kurie tiesiog yra svetimi ir nepasiekiami jų konfliktiškoje situacijoje.
Taigi, psichologinės pagalbos tikslas keičiasi:
Užuot bandžiusi spręsti porų tarpusavio santykių problemas, sutelkiame dėmesį į pagalbą kiekvienam iš jūsų atskirai.
Tikslas nėra priversti jus bendradarbiauti, bet padėti fundamentaliai pakeisti suvokimą, ką reiškia būti tėvais gyvenant dviejuose namų ūkiuose. Šeimos konfliktas turi būti suvokiamas kaip grėsmė vaiko gerovei, o ne tik kaip „tarpusavio problema“.
Sėkmės raktas: Paralelinė tėvystė, valdoma konflikto
Jei su buvusiu partneriu esate įstrigę nuolatiniame konflikte, saugiausias ir į vaiko gerovę orientuotas kelias yra Paralelinė tėvystė. Čia svarbiausia tėvo ar mamos pareiga yra ne „bendrauti su partneriu“ (bendratėvystė), o tiesiog „užtikrinti auklėjimą“ (tėvystė) savo namuose.
Ką gali padaryti? Tavo veiksmai, siekiant stabilumo:
Parašykite labai detalią sutartį, kuri aiškiai nurodytų, kad:
Bendravimas vyksta minimaliai ir tik per aiškius kanalus (pvz., tik el. paštas ar SMS), kad būtų išvengta spontaniškų konfliktų.
Yra apibrėžta, kada, dėl kokių klausimų ir kaip priimami bendri sprendimai.
Iškart numatykite, kada įtrauksite trečiąją šalį (psichologą, mediatorių ar teisininką), jei kyla nesutarimų.
Koncentruokis į savo būdą auginti vaiką ar vaikus ir visą savo energiją skirk vaiko atsparumui stiprinti, kokybiškiems santykiams su juo kurti savo namuose.
Atsiribok nuo kito tėvo auklėjimo, supratimas, kad negali kištis į kito tėvo namų ūkyje vykstančią auklėjimo praktiką padeda.
Tai veikia!
Vaikai gali klestėti ir sėkmingai adaptuotis, kai tėvai palaiko be konfliktų vykstančią paralelinę tėvystę, jei tik abiejuose namuose (nors ir paraleliai) yra užtikrinamas pakankamas, geras auklėjimas ir visiškai aiškios tėvystės sutartys.
Pabaigai,
Jei tavo skyrybos virto užsitęsusiu konfliktu, o bandymai susitarti atrodo kaip mūšio laukas, greičiausiai esi įstrigęs konfliktiškos tėvystės modelyje. Žinau, kaip tai vargina, atima jėgas ir, svarbiausia, kenkia tavo vaikams, kuriems reikia ramybės ir stabilių namų.
Nesi viena(s). Esu bendratėvystės po konfliktiškų skyrybų doktorantė ir kasdien gilinuosi į šią sudėtingą dinamiką. Remdamasi naujausiais tyrimais, esu pasiruošusi padėti tau ar Jums kaip tėvams.
Jolita.
Komentarai