Kaip psichologo pagalba gali padėti išgyventi emocinius sunkumus?

Ar kada nors jauti, kad visko per daug, bet tuo pačiu – nieko konkretaus neįvyksta? Kad viskas lyg ir gerai, bet viduje – sunku?

Man, kaip psichologei, šie jausmai pažįstami ne tik iš darbo su žmonėmis, bet ir iš savo patirties. Kiekvienas iš mūsų gali turėti momentų, kai atrodo, kad nebesusitvarkome.

Šiuo metu galbūt ieškai atsakymų? Gal nežinai, nuo ko pradėti? Gal tiesiog nori, kad kažkas išgirstų? Šie užrašai – tarsi švelnus kvietimas sustoti ir pažvelgti į save. Pasikalbėkim apie tai, kada verta ieškoti psichologinės pagalbos ir kodėl tai nėra silpnumo ženklas.

Kada yra vertinga psichologo pagalba?

Neretai sakome sau: „Susitvarkysiu. Reikia tik išsimiegoti. Nereikia per daug galvoti.“ Ir kartais tai tikrai padeda. Tačiau yra momentų, kai tie patys jausmai vis grįžta lyg tamsus debesis, vis pakibantis virš galvos.

Galbūt dažnai jautiesi pavargęs (-usi), nors nieko labai sunkaus neįvyko. Arba jautiesi tuščias (-ia), nors aplink yra žmonių. Gal sunku užmigti, o rytais viskas atrodo beprasmiška.

Tai ženklai, kad tavo vidus prašosi dėmesio.

Štai pavyzdys, kurį dažnai girdžiu darbe: žmogus pasakoja, kad darbe viskas „lyg ir gerai“, bet viskas erzina. Grįžus namo – jėgų nebėra, o savaitgaliai, kurie turėtų būti poilsis, tampa sunkiu pirmadienio laukimu. Viduje – lyg įtampa, bet neaišku, dėl ko. Net artimiausi žmonės pradeda nervinti, o pokalbiai su jais nepalengvina.

Tokie išgyvenimai nėra „kvaili“ ar „per menki“. Jie – tikri. Ir jei jie kartojasi, verta sustoti ir pasikalbėti apie juos saugioje erdvėje.

Psichologo pagalba reikalinga ne tik „sunkiems atvejams“. Kartais ji padeda tiesiog sustoti, išgirsti save ir pamažu atsikvėpti. Tai nėra silpnumas – tai rūpestis savimi.

Ką daro psichologas?

Kartais žmonės man sako: „Aš nežinau, apie ką kalbėti. Bijau, kad nepasakysiu kažko svarbaus. Nenoriu atrodyti silpnas (-a).“ Ir tai – visiškai natūralu. Niekas mūsų nemoko, kaip kalbėti apie savo vidų.

Psichologo kabinete tu nesi vertinamas (-a), taisomas (-a) ar teisiamas (-a). Mano darbas – būti kartu su tavimi tame, kas tau šiuo metu sunku. Kartais tai – paprastas pokalbis. Kartais – gilūs klausimai, padedantys pažvelgti į save kitaip. Kartais – tylos akimirka, kurioje pagaliau išgirsti savo vidų.

Pirmas susitikimas dažnai būna lengvesnis, nei tikėtasi. Tai tiesiog pažintis. Pokalbis, kuriame galima pasakyti: „Nežinau, nuo ko pradėti.“ Ir tai – jau pradžia. Tu neturi būti pasiruošęs (-usi). Neturi turėti „teisingų“ žodžių. Tiesiog atneši tai, ką šiuo metu jauti. O mano užduotis – padėti tame susiorientuoti.

Ką dažniausiai jaučia vyrai? Ką – moterys?

Visi turime emocijas – tiek vyrai, tiek moterys. Tik skirtumas dažnai slypi tame, kaip leidžiame sau jas išreikšti. Vyrai neretai išmokomi būti stiprūs, susitvarkyti patys, „nesiskųsti“. Todėl vietoj liūdesio dažnai pasirodo pyktis. Vietoj ašarų – užsisklendimas ar tylus atsitraukimas. Moterys, kita vertus, dažnai jaučia kaltę, kad „per daug jaučia“. Kad per stipriai reaguoja, per ilgai galvoja, per daug nori iš kitų.

Ir vyrai, ir moterys gali nešiotis didelį emocinį svorį viduje – tik skirtingai jį slepia. Man, kaip psichologei, svarbu padėti kiekvienam žmogui – be šablonų, be etikečių. Nes kiekviena patirtis yra unikali, ir kiekvienas kelias į save – kitoks.

Gali būti, kad ir tu ilgai galvojai: „Dar ne laikas. Palauksiu, gal praeis.“ Bet jeigu tai nepraeina – gal tai jau ženklas, kad verta pasikalbėti?

Kaip pradėti?

Dažnai girdžiu: „Jau seniai galvoju, bet vis neprisiruošiu.“ Ir aš tave suprantu. Tas pirmas žingsnis – net jei tai tik žinutė ar užklausos forma – gali atrodyti didelis.

Tačiau tu neprivalai visko žinoti ar būti pasiruošęs (-usi). Nereikia turėti aiškios problemos, tvarkingos istorijos ar „stipraus pagrindo“. Gali tiesiog parašyti: „Jaučiu, kad man sunku.“ Nuo to prasideda labai daug svarbių pokyčių.

Pirmas susitikimas – tai tik pokalbis. Be įsipareigojimų. Be spaudimo. Tai erdvė, kurioje gali būti toks (-ia), koks (-ia) esi dabar. Kartais žmonės išeina po pirmo susitikimo su palengvėjimu vien dėl to, kad kažkas pagaliau jų klausė – be vertinimo.

Jei nori – gali rašyti man. Arba pasikalbėk su savimi: „Kas man šiuo metu sunku?“ Kartais užtenka pradėti nuo šio klausimo.

Kviečiu veikti.

Jei perskaitei iki čia – galbūt dalis šių eilučių tau pasirodė pažįstama. Gal jauti, kad kažkas viduje jau kurį laiką šnabžda: „Pasižiūrėk į save. Sustok. Pasirūpink.“ Tu neprivalai visko spręsti vienas (-a). Kartais didžiausias drąsos veiksmas yra ne laikytis, o leisti sau būti laikomam.

Jei jauti, kad metas – kviečiu tave pasikalbėti. Aš esu Jolita, psichologė. Dirbu su žmonėmis, kurie kaip ir tu – ieško ryšio su savimi, aiškumo, atspirties taško.

Susisiekti gali paprastai – parašydamas (-a) žinutę ar užklausą. Jei norėsi – pratęsime. Jei ne – tai jau bus žingsnis link savęs.

arba gali rasti laiką čia:

Individuali psichologo konsultacija

Užsakyti

Nes kartais viskas prasideda nuo vieno: nuo noro būti išgirstam (-ai).

Tavo J.