Trūkinėjantis ryšys - išsiskyrimo pranašas

Nuolatinė įtampa, vengimas bendrauti, emocinis atstumas, neišsprendžiami konfliktai – požymiai, rodantys, kad santykius, greičiausiai, užklupo rimta krizė. Motyvacijos tvirtinti tarpusavio ryšį užtenka ne visuomet, tuomet imama galvoti ir apie skyrybas. Kaip atpažinti, kad santykiai važiuoja žemyn ir ko griebtis, kad nebūtų per vėlu?

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Krizė kaip galimybė

Poras konsultuojanti psichologė Jolita Sorokinaitė teigia, kad santykių krize galime vadinti laikotarpį, kuomet poros ryšyje atsiranda įtampa, nutrūksta bendravimo srautas, išauga emocinis atstumas, kartojasi nesutarimai, kurių nepavyksta išspręsti. Psichologės teigimu, tai nebūtinai reiškia, kad santykiai baigiasi – trūkinėjantis poros ryšys dažnai yra signalas, kad reikalingi tam tikri pokyčiai, o, pirmiausia, tai yra kvietimas sustoti, įsiklausyti ir pažiūrėti, kas iš tiesų vyksta santykiuose.

Specialistė pabrėžia, kad padažnėję konfliktai santykiuose nebūtinai reiškia krizę – be konfliktų dažniausiai neįmanoma išspręsti tam tikrų problemų. Tiesa, pasak psichologės, svarbu, kad tie konfliktai būtų ne griaunantys, bet išmintingi, vedantys į konstruktyvius pokyčius. „Dažnai konfliktai kyla tikrai ne dėl neišplauto puodelio, o dėl gilesnių, neišreikštų asmeninių poreikių. Pavyzdžiui, kai vienas partneris pradeda brėžti tam tikras sveikas ribas, kitam tai gali sukelti šoką ir pasipriešinimą – kyla konfliktas, tačiau tai nereiškia, kad žmonės išsiskirs. Tai tiesiog yra būtinas etapas siekiant kokybiškesnio bendravimo poroje. Esu optimistė, todėl net mintis apie skyrybas matau kaip galimą sukrėtimą, paskatą keistis. Kartais reikia tam tikro šoko, kad suprastum, ką gali prarasti“, – tikina specialistė.

Psichologės teigimu, išaugus skyrybų tikimybei, santykių krizė tampa galimybe tada, kai ne kuris nors vienas, bet abu partneriai nori suprasti vienas kitą; kai jie yra pasiryžę kalbėtis, net jei sunku; kai atsiranda suvokimas, kad ne viską galima išspręsti patiems ir partneriai pasiryžta ieškoti pagalbos.

Siekiant supratimo

J. Sorokinaitės teigimu, vienas iš būdų spręsti santykių problemas yra poroms skirta psichoterapija. „Mano, kaip psichoterapeutės, pamatinė tiek profesinė, tiek vertybinė nuostata – išsaugoti santuoką. Padarysiu viską, kas mano galioje, kad pora liktų kartu, tačiau tam reikalingas ir partnerių sąmoningumas“, – sako ji.

Kas konkrečiai poras atveda į psichologo ar psichoterapeuto kabinetą? Anot pašnekovės, dažniausios priežastys – ilgalaikė įtampa, kylanti dėl to, kad partneriai nesijaučia išgirsti, nemoka išreikšti savo poreikių, nenori išgirsti kitos pusės. „Tuomet kyla pyktis, tačiau svarbu suprasti, kad pyktis yra tik apsauginė reakcija, tad norint susikalbėti, teks išmokti atpažinti, koks poreikis slypi po susierzinimu. Nesusikalbant, bet norint išsaugoti ryšį, ieškoma būdų tai padaryti. Dažnai partneriai su manimi dalijasi, kad net patys

nesupranta, ko jiems reikia, todėl negali to perteikti kitam. Jie jaučia pyktį, bet nesuvokia, kad po šiuo jausmu slepiasi didžiulis pažeidžiamumas. Kai partneris nuolat mato tik kito neigiamus jausmus, jis ginasi, užuot bandęs suprasti. Mūsų užduotis porų terapijoje – nusiimti tas pykčio kaukes ir pamatyti, kas slypi po jomis. Kartais, būna, žmogus ateina konsultuotis ir individualiai, ypač, jei jis jau būna pasiekęs kritinę ribą, kai su partneriu tampa neįmanoma kalbėtis ir nebežino, ar išvis norisi tęsti romantinę sąjungą“, – aiškina J. Sorokinaitė.

Specialistės teigimu, žmonės, patiriantys santykių krizę neretai svarsto apie skyrybas, patiria daugybę skirtingų jausmų. „Tačiau tarpusavio konfliktai tėra ledkalnio viršūnė – svarstančių apie skyrybas galvose vyksta sudėtingi procesai. Giliai viduje neretai slepiasi nutrūkęs partnerių emocinis ryšys, atšalimas ir abejonės dėl meilės. Aš savo klientams mėgstu užduoti paprastą, net banalų klausimą: „Ar tu myli savo vyrą/žmoną?“. Klientų atsakymai būna labai iškalbingi. Įdomu tai, kad tie, kurie atsako „Nežinau“, dažniausiai meilę dar jaučia, tik nebežino, kaip ją interpretuoti santykiuose tvyrant tokiai įtampai“, – pastebi psichologė.

Anot jos, terapija tokiu ir panašiais atvejai žmogui tampa erdve išgirsti save. Nesvarbu, ar partneriai ateina poroje, ar individualiai – jų tikslas terapijoje dažniausiai yra suprasti savo vidinį balsą ir priimti sąmoningą sprendimą: „Psichoterapija gali suteikti vilties, bet gali padėti ir suprasti, kad skyrybos yra neišvengiamos. Svarbiausia yra tikėjimas ir nusiteikimas dirbti. Be klientų vilties mes, specialistai, stebuklų nepadarysime. Visa galia ir sprendimai yra jų rankose.“

4 pavojingi ženklai

Grįžkime į pradžią – kaip gi atpažinti, kad santykiai poroje ėmė riedėti žemyn? Juk galbūt laiku susizgribus galima užbėgti už akių didesnei krizei? Pasak psichologės, šiame kontekste galima kalbėti apie garsaus amerikiečių psichologo Johno Gottmano išskirtus keturis elgesio modelius (raitelius), kurie sistemingai griauna santykius ir rodo, kad gresia skyrybos.

Pirmasis iš raitelių – kritika, kai partneriai vienas kitą puola nesaugiais, skaudžiais būdais. Tai – asmeninė ataka, o ne nusiskundimas dėl situacijos. Pvz.: „Tu man niekada nepadedi!“ vietoje „Jaučiuosi pervargusi, kai viską darau viena.“ Antrasis raitelis – gynyba, kai į bet kokį prašymą ar pastabą reaguojama kaip į asmeninį puolimą: „Vėl tu burbuliuoji!“. Trečiasis ir pats pavojingiausias raitelis – panieka, kai partneris pradeda kelti šleikštulį, prarandama bet kokia pagarba jam. Čia galima įtraukti pašaipas, sarkazmą, akių vartymą, moralinį savęs išaukštinimą. Ketvirtasis raitelis – tylos siena, kai žmogui viskas tampa „dzin“: jis nustoja reaguoti, nutyla, atsitraukia tiek emociškai, tiek fiziškai – atsiriboja, nebekalba ir nebereaguoja.

„Šie elgesio modeliai rodo problemos gylį. Sakykime, jei kritika dar pataisoma keičiant komunikaciją, tai panieka jau yra giluminis jausmas, kurį pakeisti itin sunku. Tokiu atveju tenka eksperimentuoti, taikyti netradicines metodikas, kurios padeda pažvelgti į partnerį ne per nuoskaudų, o per empatijos prizmę. Kol nėra visiškos paniekos, vilties yra. Kai išgirstu frazes „aš nebegaliu į jį žiūrėti“ arba „jis man šlykštus“, tai – ryškiausias pavojaus signalas, kad gali būti per vėlu. Meilės per prievartą nesukursi“, – teigia pašnekovė.

Neištikimybės dėmė

Kaip pasakoja specialistė, išties dažna porų kreipimosi į ją priežastis yra ir partnerio neištikimybė. Ar tai būtų tik įtarimai, ar jau įvykęs faktas, partneriams tai atrodo beveik neįveikiama kliūtis. „Tačiau man, kaip psichhologei, neištikimybė nėra pats sunkiausias atvejis. Jei pora po tokio sukrėtimo kreipiasi pagalbos, tai aiškus ženklas, kad jie yra pasiryžę išsaugoti santykius. Tai rodo, kad jų širdyse ir protuose vyksta procesai, skatinantys vienus ar kitus pokyčius“, – dalijasi psichologė.

Neištikimybė, pasak J. Sorokinaitės, yra milžiniškas emocinis smūgis, ir neretai – abiem pusėms poroje. Psichologės teigimu, tokiu atveju vienas partneris neša graužiančią kaltę, o kitas išgyvena gilią nuoskaudą ir išdavystę. „Tai reikalauja milžiniškos vidinės stiprybės, nes tenka spręsti atleidimo ir praeities suvokimo klausimus. Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl poros peržengia psichologo kabineto slenkstį. Tačiau neištikimybės atvejais, net jei atsiranda jausmai trečiam asmeniui, mes keliame griežtą sąlygą – visiškai nutraukti kontaktą su „trečiuoju asmeniu. Jei pora šio įsipareigojimo laikosi, galima dirbti“, – teigia pašnekovė.

J. Sorokinaitė dalijasi, kad neištikimybės problema nėra tokia baisi kaip tam tikros klientų nuostatos. „Man nemenkas iššūkis yra poros, kurios sako: „Mes nuolat konfliktuojame, bet iš tiesų nieko keisti nenorime“. Garsiai jie deklaruoja didelį norą, tačiau praktikoje susiduriame su stipriais gynybiniais mechanizmais. Žmogus tarsi nori pokyčių, bet nepajėgia perlipti per save, todėl sustingsta laukime, kol pirmą žingsnį žengs kitas. Kai abu laukia kito iniciatyvos, įvyksta stagnacija. Tai ir yra tikroji problema“, – pastebi psichologė.

Galimi scenarijai

Nutinka ir taip, kad kiek bekalbėsi ir begalvosi, vis tiek tinkamiausias sprendimas atrodo skyrybos. Pasak psichologės J. Sorokinaitės, nepaisant to, pirmiausia naudinga atlikti tam tikrą santykių reviziją. Tiesa, be neutralaus trečio asmens tai padaryti tikrai nelengva, mat kiekvienas į savo gyvenimą žiūrime per asmeninį filtrą, kuris neretai iškraipo realybę.

„Taigi prieš priimant bet kokį sprendimą verta savęs paklausti: kokia yra mano ir partnerio meilės kalba? Galbūt mes tiesiog nesusikalbame šiuo požiūriu? Kokie mano poreikiai santykiuose yra ignoruojami? Kas iš tiesų slepiasi po mano pykčiu?“, – pataria psichologė. – Taip pat verta prisiminti, ką partneryje ar partnerėje įsimylėjote santykių pradžioje, kuo jis (ji) jums buvo patrauklus, įdomus. Tos žmogaus savybės juk niekur nedingo, jas tiesiog užklojo nuoskaudų, nepasitenkinimo sluoksnis. Pavyzdžiui, jei vyras kadaise įsimylėjo moters šypseną, o dabar mato tik piktą veidą, tai yra ryškus ženklas, kad reikia pokyčių. Verta pasvarstyti, kokios priežastys tą žmonos šypseną pradangino. Dar visuomet naudinga sau priminti, kad santykiai yra nuolatiniai mainai ir juose svarbus abiejų žmonių indėlis. Jei santykyje gyvensime tik dėl savęs, nustosime funkcionuoti kaip komanda.

Apgalvotas sprendimas

Kaip teigia pašnekovė, santuokinį ryšį turinčioms poroms skyrybos dažnai būna gerai apgalvotas sprendimas. Mat santuokos faktas psichologiškai neretai veikia kaip papildomas stabilizatorius – žmonės linkę dėti daugiau pastangų išsaugoti santykius. „Nepaisant to, nors partnerystėje išsiskirti techniškai lengviau, psichologinis skausmas abiem atvejais yra panašus, ypač jei kalbame apie ilgalaikį santykį. Jei, sakykim, pora turi vaikų, jie lieka tėvais visą gyvenimą, nepriklausomai nuo jų teisinio statuso. Ilgi bendro gyvenimo metai suformuoja gilų ryšį, kurį nutraukti visada skausminga“, – sako J. Sorokinaitė.

Ką daryti tuomet, kai mintys apie skyrybas artėja prie išsipildymo? Pasak J. Sorokinaitės, paprastai yra du keliai. Pirmiausia, verta sąžiningai paklausti savęs: „Ar aš noriu skirtis, ar tiesiog noriu, kad baigtųsi šis skausmas?“. Jei atsakymas yra „Skirtis nenoriu“, reikia ieškoti būdų spręsti poreikių nepatenkinimo problemą. Jei vis dėlto linkstama link skyrybų, patarčiau pirmiausiai susidaryti detalų „skyrybų planą“. Reikia apgalvoti viską: turto dalybas, bendrą tėvystę (jei turite vaikų), gyvenamąją vietą, pajamas. Detalus planavimas išsklaidys spontaniškas emocijas – žmogus arba supranta, kad iš tiesų yra pasirengęs skirtis, arba tai tampa impulsu taisyti esamus santykius“, – sako psichologė.

Bendravimo pagrindai

Norint konstruktyviai kalbėtis apie kylančias santykių problemas su antrąja puse, verta prisiminti tam tikras naudingas taisykles. Pasak mūsų kalbinamos psichologės, bet tokia komunikacija pirmiausia turi prasidėti nuo mūsų pačių jausmų, o ne nuo kito asmens kaltinimo. Tad geriausia pasitelkti sąmoningą bendravimo strategiją – daugiau kalbėti per „aš“ prizmę, naudoti atviro tipo klausimus.

„Praktikoje tai reiškia, kad užuot išsyk puolę partnerį, turėtume atvirai įvardinti savo jausmus, vidinę būseną, pavyzdžiui, „Jaučiuosi nesvarbi, neišgirsta, kai… “, „Man pasidaro liūdna, kai…“, „Man pikta dėl to, kad…“. Taip pat verta užduoti atvirus, partnerio nuomonės paisančius klausimus, pavyzdžiui: „O kaip santykiuose jautiesi tu?“, „Kaip matai šią situaciją?“, „Ar tu matai mūsų ryšio prasmę?“. Taip išvengsite gynybinio nusiteikimo ir pakviesite partnerį dialogui. Viena didžiausių komunikacijos klaidų – bandymas pateisinti save dar partneriui nebaigus kalbėti, todėl labai svarbu mokytis klausytis kito nepuolant gintis. Jei visgi pajaučiate, kad partneris nusiteikęs gynybiškai ir klausia „ką čia išsigalvojate“, geriausia trumpam sustoti, ramiai pasakyti, kaip jaučiatės, ir palikti erdvės kitam žmogui šią informaciją suvirškinti – kantrybė yra būtina sąmoningo pokalbio dalis. Galiausiai, bet koks pokalbis nebus vaisingas, jei bus galvojama tik apie savo asmeninę gerovę“, – teigia psichologė.

Šaltinis. Savaitraštis Savaitė - Nr.: 19 (2026).

Interviu su Psichologe Jolita Sorokinaite.

Parengė žurnalistė Viktorija Petkevičiūtė.